Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ duris atvėrė paroda „Dubito“, kurioje rodoma ne vienerius metus menotyrininkų rinkta medžiaga apie susidūrimą su galimai falsifikuotais ar abejonių keliančiais meno kūriniais.
Galerijos duris atvėrusius lankytojus pasitinka ant popieriaus lapų atspausdintų meno kūrinių pavyzdžiai, tarp kurių ir žinomų Lietuvos dailininkų – M.K.Čiurlionio, S.Eidrigevičiaus, R.Sližio, V.Kasiulio, A.Smilgio – darbų kopijos. Kiekvienas jų turi savo atsiradimo istoriją, tačiau meno ekspertams visi jie sukėlė abejonių, kaip galimai padirbti ar nukopijuoti darbai.
Pasak šios parodos iniciatorės, Vilniaus aukciono namų vadovės dr. Simonos Skaisgirytės-Makselienės, šios parodos tikslas – atkreipti meno kolekcininkų bei kitų šios rinkos dalyvių dėmesį į tai, kad kartais meno kūriniai nėra tokie, kokiais yra pristatomi, todėl reikia būti budriems.
Padirbiniai – brandžios meno rinkos požymis
Lietuvoje egzistuoja galimai padirbtų meno kūrinių laukas, tačiau, pasak dr. S.Skaisgirytės-Makselienės, paradoksaliu būdu tai galima įvardyti kaip brandžios meno rinkos požymį.
„Brandžiai meno rinkai reikalingi kolekcininkai, meno aukcionai, meno mugės, nacionalinės dailės galerijos ir dar daugybė komponentų. Tačiau šalia turi būti ir šaukštas deguto – padirbti meno kūriniai, ir tai tik parodo, kad meno rinka turi pasiūlos deficitą ir atitinkamą paklausą“, – kalbėjo S.Skaisgirytė-Makselienė.
Pasak jos, abejonę keliančius meno kūrinius galima skirstyti į tris kategorijas – klastotes, falsifikatus bei atribucijas.
„Vienas iš klastotės pavyzdžių – kai ant baigto darbo yra uždedamas kito dailininko parašas. Falsifikatams galima priskirti ir tuos atvejus, kai darbas kuriamas imituojant kurio nors autoriaus stilistiką. Tai gerokai sudėtingesnis kelias nei padirbti parašą ir čia jau reikia ne tik išmanymo, bet ir technikos valdymo ir net tam tikro talento.
Trečioji grupė – atribucijos – nebūtinai atsiranda iš blogos valios. Šiuo atveju kūrinys klaidingai priskiriamas vienam ar kitam autoriui remiantis klaidinga istorija, netiksliu pasakojimu ar netikslia interpretacija“, – pasakojo S.Skaisgirytė-Makselienė.
Kūrinių kopijos – ir mokymosi tikslais
Anot Kultūros paveldo departamento Vidaus kontrolės ir prevencijos skyriaus vyr. specialisto Remigijaus Grėbliūno, falsifikatų istorija nebūtinai turėtų būti siejama su blogais ketinimais.
„XIX a. buvo labai madinga daryti meno kūrinių kopijas, remiantis atvirutėmis ar net originalais. Beje, kartais nutikdavo ir taip, kad šie darbai buvo vertinami ir labiau paklausūs nei originalai. Reikia pabrėžti, kad kopijavimas visuomet buvo ir mokymosi piešti dalis. Tačiau po kurio laiko, šie darbai atrasti palėpėse ar dirbtuvėse, nežinant jų tikrosios kilmės, galėjo būti interpretuojami jau visiškai kitaip, ieškant juose to, ko nėra. Tai yra vienas iš būdų, kaip meno rinką pasiekia senųjų meistrų kūrinių kopijos“, – teigė R.Grėbliūnas.
Pasak jo, kita dalis kopijų atsiranda ir iš pačių dailininkų dirbtuvių, kuomet menininkui mirus, jo dirbtuvėse atrasti darbai neteisingai priskiriami jam.
„Menininkų dirbtuvėse pasitaiko ir jų kolegų darbų, kurie vienu metu tapė toje pačioje aplinkoje, o paskui tie darbai nepasirašyti užsimetė ir pasiliko. Po laiko, atrasti tarp kitų darbų, gali sudaryti neteisingą prielaidą“, – pasakojo R.Grėbliūnas, kaip pavyzdį paminėjęs tarp S.Ušinsko darbų atrastą jo sesers F.Ušinskaitės kūrinį, kuris pradžioje buvo priskirtas pačiam dailininkui.
Demaskavimo keliai
„Meno kūrinių tyrimų“ vadovas Rapolas Vedrickas, įvairių technologijų būdu nustatantis kūrinio autentiškumą, teigė, kad pirminis būdas – pasiteirauti paties autoriaus, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti konkretaus darbo kilmę.
Tačiau, anot jo, didesni keblumai kyla tuomet, kai kalbama apie senųjų bei mirusių dailininkų darbus. Tokiu atveju į pagalbą yra pasitelkiami įvairūs tyrimų metodai.
Tiesos paieškas ar demaskavimo kelią, anot R.Vedricko, galima suskirstyti į kelis etapus.
„Pirmasis metodas – menotyrinis, kai meno kūrinys tiesiog apžiūrimas plika akimi ir įvertinamas. Kartais nustatyti, ar tai originalus darbas, ar jo klastotė, akylam meno specialistui gali užtekti ir pirmojo žvilgsnio“, – pasakojo R.Vedrickas
Pasak jo, objektyvių technologinių tyrimų, kurie padėtų nustatyti meno kūrinio autentiškumą, yra daugybė. Tam gali pakakti ultravioletinių ar rentgeno spindulių, kurie padeda žymiai giliau nustatyti kūrinio medžiagiškumą, autoriaus manierą ar laikotarpį.
„Trečias metodas – tai labai tiksli medžiagiškumo analizė, kurios metu imami paties kūrinio mėginiai ir tiriama, kokios medžiagos buvo panaudotos. Tai leidžia istoriškai nustatyti, ar šios konkrečios medžiagos jau buvo XVIII ar XIX amžiuje ir ar dailininkas galėjo jas naudoti“, – kalbėjo R.Vedrickas.
Dėmesys į kainą
Pasak menotyrininkės, pirkėjams, svarstantiems įsigyti meno kūrinius, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kainą.
„Vienas iš indikatorių, kuris gali sukelti galimo pirkėjo budrumą, yra kaina, nes visada falsifikatai pardavinėjami žymiai pigiau – taip yra suviliojamas pirkėjas, užmigdomas jo budrumas“, – kalbėjo Vilniaus aukciono namų vadovė.
Jos teigimu, kilus abejonių, galima kreiptis į dailininko darbus tyrinėjusius žmones, ekspertus.
Bendrovės „Meno kūrinių tyrimai“ vadovas Rapolas Vedrickas sako, kad falsifikatų kartais pasitaiko, tokiais atvejais ekspertai kūrinyje ieško klaidų.
„Ieškome klaidų, neatitikimų, kur tas melas paslėptas, galbūt iš pirmo žvilgsnio nesimato (...) Siekiama apgauti, kad neįgudusi akis neatskirtų“, – teigė restauravimo technologijų specialistas.
Jis pataria žmonėms prieš perkant kūrinius kreiptis į ekspertus, kad vėliau netektų gailėtis.
Pasak specialisto, dažniausiai žmonės kreipiasi dėl darbų, kuriuos perka internetu, iš kur nors parsisiunčia, tačiau tokie tyrimai nemažai atsieina.
„Būna paveikslų, kurie yra pigesni negu tyrimai“, – juokavo R. Vedrickas ir pridūrė, kad tyrimai gali kainuoti šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų.
Problema – meno vertintojų licencijavimas
Vilniaus aukciono namų vadovė teigė, kad būtina licencijuoti meno vertintojus, tai padėtų sutvarkyti teisinę bazę, apsisaugoti nuo falsifikatų.
„Lietuvoje niekaip nėra licencijuojama meno kūrinių vertintojų veikla. Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai yra licencijuojami, restauratoriai irgi yra, bet kilnojamojo kultūros paveldo vertintojai nėra licencijuojami“, – tvirtino S.Skaisgirytė-Makselienė.
„Šita veikla liberalizuota – faktiškai bet kas gali pasiskelbti meno kūrinių vertintoju, todėl mes ir turime nesutvarkytą teisinę bazę“, – pridūrė ji.
Jos teigimu, šiuo metu svarstoma „imtis iniciatyvos iš apačios“ ir įkurti Meno kūrinių vertintojų asociaciją.
„Kaip ir Amerikoje, nes ir ten tai yra liberalizuota, tačiau egzistuoja labai stiprios vertintojų įsteigtos asociacijos, kurios turi savo veiklos, etikos kodeksus, vertinimo principus“, – kalbėjo menotyrininkė.
Kultūros paveldo departamento atstovas Remigijus Grėbliūnas teigė, kad klausimas dėl meno vertintojų licencijavimo keliamas jau keletą dešimtmečių.
„Čia Kultūros ministerija turėtų užsiimti, šitas klausimas kyla apie 30 metų – vis bandoma kalbėti, bet nerandama, kas turėtų atlikti tą pirmą veiksmą, licencijuoti pirmuosius ekspertus“, – sakė R.Grėbliūnas.
Specialistai sutinka, kad kreiptis į teisėsaugą dėl galimų falsifikatų sudėtinga, nes sunku įrodyti kaltę.
Baudžiamasis kodeksas už literatūros, mokslo, meno kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą ar laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Bausmė gali būti ir griežtesnė, jeigu meno kūriniai vertingesni – iki trejų metų kalėjimo.
