Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kultūros ministras S.Kairys – apie rudens planus, P.Cvirką ir kultūrą švietime

Beveik metus kultūros ministro postą užimantis Simonas Kairys mano, kad nukėlus su sovietų režimu kolaboravusio rašytojo Petro Cvirkos skulptūrą visuomenei bus daug sveikiau. „Taip bus galima skirti daugiau dėmesio P.Cvirkai kaip literatūros autoriui, o ne jo fiasko tapusiai politinei ir visuomeninei veiklai“, – sakė jis. Išsamiame interviu 15min S.Kairys kalbėjo apie kultūros rėmimo ateitį, mecenatystę bei tai, kaip Kultūros ministerija prisidės prie švietimo Lietuvoje.
Simonas Kairys
Simonas Kairys / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kultūros paveldas

– Ko gero, karščiausia kultūros politikos problema – paveldosauga. Po įtempto pavasario kultūros įstaigų atvėrimo atžvilgiu, Sveikatos ir kultūros ministerijos komunikacijos stokos, jūs ryžtingai viešai išreiškėte poziciją dėl Petro Cvirkos paminklo. Kodėl konkrečiai dėl jo? Ką darysite su, maps.lt duomenimis, 46-iomis P.Cvirkos, 67-iomis Salomėjos Nėries gatvėmis, Kaune stovinčiu jo biustu? Ar per jūsų kadenciją galima tikėtis sistemiškos kultūros paveldo politikos? Ar tai nebuvo politinių taškų rinkimas?

– Jeigu kalbame apie vertybes politikoje, tai pats tikriausias politinis sprendimas. Žiūrint į kitus niuansus, matau dvi kryptis.

Pirmiausia – man, pabrėžiu, P.Cvirkos paminklas ir visa šita povyza (ne jo kūryba) yra labai aiški. Čia nelabai yra apie ką diskutuoti. Jeigu kažkam tai yra istorinio konteksto pažinimas, tą puikiai galima padaryti muziejuose. Juk prie P.Cvirkos paminklo nevaikšto turistų grupės ar klasės su vaikais, diskutuojančios apie sunkų anų laikų rašytojų gyvenimą. To tiesiog nėra.

Kultūros ministerija nėra ta institucija, kurioje ministras su atsuktuvu nuiminėja lenteles, su kūjų naikina paminklus.

Kita vertus, mes pildėme įvairiausias anketas, kuriose buvo galima pamatyti mūsų politines nuostatas ir planus. O kai jau ateini daryti tą, kuo tiki, visi sako, kad čia politinis sprendimas ar dėmesio nukreipimas.

Paveldo politikoje pasigendu prioritetų, juk visko neaprėpsime. Neseniai prie Seimo vyko protestas „Paveldo laidotuvės“, kuriame norėta pakeisti specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pakeitimus. Jie kalba, kad kažką reikia išsaugoti, bet galutiniame rezultate išsaugosime labai keistą, primityvų vietinį palikimą: dvarų teritorijoje esančius silikatinių plytų pastatus arba visiškai nieko bendro su kultūra neturinčias skulptūras.

– O ką darysite su 46-iomis P.Cvirkos gatvėmis?

– Čia norėtųsi išvengti whataboutismo: judinate Cvirką, o kaip Nėris? O kaip tas? Neįmanoma visų klausimų išdiskutuoti, o tada priimti sprendimą. Ateina laikas, susiformuoja tam tikra diskusija.

Kultūros ministerija nėra ta institucija, kurioje ministras su atsuktuvu nuiminėja lenteles, su kūju naikina paminklus ir t. t. Kalbant apie paveldą, tai mes siekiame išlaisvinti ekspertų kompetencijas. Neseniai išplatinome pranešimą spaudai, kuriame kalbame apie mažesnę biurokratiją ir didesnes galimybes.

Galų gale, tai savivaldybių garbės reikalas.

Beje, norisi atkreipti dėmesį į tai, kad reikėtų atskirti S.Nėries bareljefą ir P.Cvirkos vaizdinį. Jo žinutė – visai ne ta.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Protesto akcija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Protesto akcija

Pokyčiai finansavimo modelyje

– Kitų metų valstybės biudžeto tvirtinimas, į nacionalinę teisę bus perkeliama daug Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Kaip tai paveiks kultūros rėmimą plačiąja prasme?

– Į rudens sesiją atkeliaujame su trimis temomis. Dviejose jų kalbama apie Europos Sąjungos direktyvas, susijusias su kilnojamųjų kultūros vertybių importu. Tai nulems tai, kaip šios vertybės judės Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse. Iš esmės tai ES politikos dalis, kurioje esminių pokyčių nėra. Tai rutininis teisėkūrinis procesas.

Mums svarbiausias dalykas – po Konstitucinio teismo sprendimo iš esmės pakitęs finansavimo planas. Todėl kultūros rėmimo fondą (KRF) ir Kultūros tarybos (LKT) veiklą turėsime adaptuoti prie teismo suformuotos logikos. Vietoje to, kad į KRF automatiškai pakliūtų akcizai, kaskart bus sudarinėjami biudžetiniai metai. Dabar vyksta tas lūžio momentas, prie kurio turės prisitaikyti LKT, paraiškų teikėjai ir ministerija, kaip šios veiklos koordinatorė. Aišku, ne mes sukūrėme tokią situaciją, bet yra kaip yra. Konstitucinio teismo sprendimai yra neginčytini.

Kalbant paprastai, KRF įstatymo nebelieka, nes nebesusigeneruodamas automatiškai jis netenka prasmės. Kita vertus, plečiasi LKT įstatymas, kas yra logiška. Anksčiau tai būdavo du atskiri įstatymai, o dabar tai aiškiai nuguls į vientisą dokumentą.

Iki kito biudžeto norime susitvarkyti valstybei pavaldžių muziejų iškėlimą iš LKT.

LKT prasiplės ekspertų sąrašas, patikslinta, kas pavaduotų LKT pirmininką, atsirado papildomų galimybių tarybos formavimo tvarkoje ir Nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriui.

Iki kito biudžeto norime susitvarkyti valstybei pavaldžių muziejų iškėlimą iš LKT. Muziejai, kaip ir scenos menai, turėtų atskirą nacionalinę programą. LKT rado nišą, kurioje dėl sąžiningesnės konkurencijos turėtų išlošti NVO.

Tiesa, labai džiaugiuosi LKT sprendimu viešinti ekspertus. Noras ir diskusija gyvavo jau ne vienerius metus ir tikrai nereikia galvoti, kad sistema grius. Kalbant apie demokratinės valstybės viešuosius finansus, vertinu tai kaip visiems suprantamą būtinąjį elementą. Galų gale, daugelis valstybių iš principo kalba apie duomenų atvėrimą.

Taip pat sprendimą viešinti ekspertus priėmė pati taryba, nors ši nuostata galėjo būti integruota trimis būdais: LKT, ministro, be to, niekas netrukdė, kad ši nuostata tiesiogiai atsirastų ir šį rudenį į Seimą atkeliaujančiame įstatyme.

Dar senos sudėties LKT turėjo visokiausių iššūkių, iš kurių išskirčiau du. Pirma – nelemtas skandalas dėl Filipo Kirkorovo ir Michailo Šufutinskio. Antra – kuomet po pirmojo etapo finansavimo negavo daug muzikos festivalių. Jautėsi, kad senosios sudėties LKT norėtų pabaigti kadenciją ir nebesiimti šių klausimų kapstyti giliai, o naujoji, nors ir suformuota, nebeįėjo į procesą. Naujos sudėties tarybai tai buvo didelis iššūkis, nes atėjo į jau įsivažiavusį procesą.

Kultūros ministerijos nuotr./Susitikimas su LKT
Kultūros ministerijos nuotr./Susitikimas su LKT

Mecenatystės problema

– Norėčiau sugrįžti prie klausimo, kaip kultūros sektoriuje atsiras daugiau pinigų. Ar spręsite mecenatystės problemą Lietuvoje?

– Bet kokias Kultūros ministerijos pastangas galima per sekundę sumalti į miltus kalbant apie finansavimą. Labai lengva pasakyti, kad kultūrai tenka ašaros, o jeigu pakliūva koks papildomas milijonas, klausiama, kodėl ne dešimt. Tai amžinas klausimas, kuris bus visada.

Bet papildomų galimybių tikrai reikia ieškoti ir ne tik valstybės biudžete. Kalbant apie mecenatystę, jau vyko pirmasis darbo grupės posėdis, kuriame turėjo būti siūlomi teisiniai pokyčiai. Jie dirba keliomis kryptimis, tarp kurių: kultūros įstaigų bei atskirų kultūrininkų gebėjimų stiprinimas, darbas su verslu ir piliečiais. Verslas ir dabar turi galimybes įsitraukti, tačiau jos iki galo neišnaudojamos net mažyte dalimi.

Svarbu patiems parodyti, kad ir eilinis žmogus gali prisidėti prie kultūros projektų.

Visgi mecenatystė turi tokį dalyką, kad čia nebus greito rezultato. Viskas atsiremia į visuomenės savimonę. Labai svarbu patiems parodyti, kad ir eilinis žmogus gali prisidėti prie kultūros projektų. Buvo mintis, kad gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis keliautų į LKT biudžetą, tarkime, finansavimo programą, sudarytą iš nepanaudoto fizinių asmenų GPM.

Šiuo metu savivaldybinis ir valstybinis mecenato statusas yra suteikiamas, bet viskas tuo ir pasibaigia. Mes to niekaip neįvertiname.

Kita vertus, mūsų kultūros įstaigos nemiega. Vyksta konkrečios parodos tiek Nacionaliniame dailės muziejuje (NDG), tiek Valdovų rūmuose, kuriuose ryškėja aiškūs mecenatystės pavyzdžiai.

– Bet tai yra parodos. Estijoje mecenatai stato teatrus.

– Jeigu muziejaus veikla yra parodos ir paveikslai, kitų įstaigų – spektakliai…

Galų gale, mes visiškai neišnaudojame sutelktinio finansavimo galimybių. Esame pratę visko tikėtis iš biudžetinio finansavimo. Jeigu sporto komandos turi sirgalių klubus bei struktūras, kaip pritraukti lėšų, tą gali padaryti ir kultūros įstaigos. Ir valstybinės, ir ne.

Kalbant apie mecenatystę plačiąja prasme, egzistuoja ir „Procentas kultūrai“. Šiuo metu vyksta pokalbis tarp Kultūros ir Aplinkos ministerijų, kuriame analizuojama kitų šalių patirtis. Temą gvildensime ir su verslo atstovais. Galime pradėti ir nuo mažesnės dalies visų statybų (kad ir tapsiančios viešosios paskirties). Jų sąmatose galėtų atsirastų dalis lėšų, skirtų, pavyzdžiui, dizaino sprendimams.

– Kol kas čia vyksta tik idėjų lygmeniu? Ar jau artėjame prie konkrečios datos?

– Šie dalykai jau įtvirtinti Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane. Jie tiesiog laukia savo laiko. Kadangi šie klausimai dar nebuvo judinti, daug kas nepriklauso nuo vienos Kultūros ministerijos.

Kultūros sostinės statusas „nėra medalis už gražias akis“

– Kalbate apie sirgalių klubus, kurie prisideda prie kultūros gyvavimo. Bet jos vartojimas Lietuvoje labai netolygus, skirtingos visuomenės grupės radikalėja.

– Mes su komanda daug keliaujame per Lietuvą, nes visada norisi būti kontekste. Vienoje diskusijoje juokavome apie tai, kas turėtų būti svarbiausias Kultūros ministerijos partneris. Iš esmės tai Susisiekimo ministerija. Nes atstumų ribų naikinimas tarp didžiųjų miestų ir kitų vietovių yra itin svarbus, kalbant apie aukštosios kultūros vyksmą.

Net ir tame pačiame Kaune, 2022 metais tapsiančiame Europos kultūros sostine, daugelis dalykų yra iš principo pasikeitę. Kultūra tapo orientuota į vietos bendruomenę, decentralizuota, ji išeina už institucijų sienų. Ne žmogus pradeda ieškoti kultūros, o kultūra jį pasitinka miegamuosiuose rajonuose.

Taip, regionuose aukštos kokybės kultūros trūksta. Bet, mano galva, pasakymas, kad kultūros centras yra atgyvenęs, o į bibliotekas ateina paskaityti tik laikraščių, yra mitas. Be abejo, tokių pavyzdžių, kaip Lietuvos operos ir baleto teatro (LNOBT) inicijuotos „Keliaujančios operos“ (trupės su vilkikais keliavo po Lietuvą – 15min) yra pavyzdys, kada įstaiga neužsisklendė savyje ir investavo į ateitį. O kur dar visokiausi renginiai… Neseniai buvau Plungėje Tarptautiniame Mykolo Oginskio festivalyje. Tuose pačiuose rūmuose, Žemaičių dailės muziejuje buvo surengta žymių Olandijos menininkų paroda „Dutch light“.

– Nežinau, kiek tai sistemiška. Žvelgiant į mažąsias kultūros sostines kyla klausimas, ar regionuose neužsiimama tik pastatų renovacija.

– Ne visai.

Asmeniškai esu dalyvavęs procesuose, kaip buvo atrinkinėjami kandidatai į Europos kultūros sostines. Todėl nustebau pamatęs, kad iki šiol ekspertai jas atrinkinėdavo tik iš paraiškų. Šįmet pirmąjį kartą vyks gyvas kvietimas atvykti pristatyti savo idėją.

Anksčiau šis titulas būdavo duodamas tiems, kurie viską labai gerai daro. Dirbant su tarptautiniais projektais buvo laikomasi nuostatos – jeigu pas tave viskas gerai, tau tokio titulo nereikia. Jį kaip tik reikia išnaudoti įsisenėjusioms problemoms spręsti.

Jeigu savivaldoje nėra supratimo apie kultūrą, tai didžiausios programos nepadės.

Šiais metais daug dėmesio skyrėme Kultūros sostinei Neringai ir joje vyravusiai problematikai, tad dabar matau, kad kitos savivaldybės taip pat domisi. Mes pradedam užčiuopti, kam iš tiesų tokie projektai reikalingi. Kalbant apie sistemiškumą, kabindami medalį už gražias akis, pokyčio nesulauksime. Kultūros sostinės statusas turėtų būti amžinas, o iš jų susiformuoti kultūros Lietuva.

Tęsiant regionų temą, juose yra įkurtos regioninės kultūros tarybos, o LKT stebi ir indikuoja silpnąsias vietas. Kartais reikia nuraminti vieną ar kitą merą, jeigu buvo sukritikuotas. Žinoma, regioninėse tarybose mes vis dar neišvengiame interesų konfliktų.

Kalbantis su vieno regiono meru jis sakė, kad savivaldybė asfaltuoja kelius, o kultūra – tai valstybės reikalas. Bet kaip tokiu atveju mes galime turėti tvarią sistemą? Jeigu savivaldoje nėra supratimo apie kultūrą, tai didžiausios programos nepadės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Simonas Kairys
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Simonas Kairys

Švietimas

– Mūsų pirmajame interviu jūs išskyrėte Kultūros ir Švietimo ministerijų bendradarbiavimo svarbą. Daugelio patirtimi, muzikos pamokos mokykloje yra ne apie muzikos istoriją ar muzikinį raštingumą. Ką gali Kultūros ministerija padaryti, kad muzikos pamokos būtų ne poilsis tarp lietuvių ir matematikos arba karaokės dainavimas?

– Čia didžiulė tema. Džiaugiuosi, kad mano pradžioje išsakyti nedrąsūs teiginiai įgavo pagreitį ir realizuojasi strateginiuose ir darbiniuose dokumentuose.

Nacionalinio susitarimo dėl švietimo projekte yra įtvirtinta kultūros ir švietimo sąveika per tris lygius: formalųjį, neformalųjį bei mokymąsi visą gyvenimą. Lygiai taip pat ministerijose deriname plėtros programas, kuriose šie dalykai taip pat atsispindi ir jie yra numatyti biudžete. Tarkime, kultūros pasas pasidarė prieinamas lietuviškoms mokykloms užsienyje.

Viskas nuguls į konkretų projektą į ministrės pirmininkės portfelį. Kitaip tariant, jis turės padidintą dėmesį. Procesas jau susikabina, važiuoja į priekį. Žinoma, reikia pastangų įtikinti Švietimo ministeriją, bet niekada nesakėme, kad norime kažkur įsiterpti ar įlįsti. Mes akcentuojame, kad sistema yra švietimo, bet Kultūros ministerija gali įnešti įvairiausių kompetencijų į patį procesą.

Čia verta išskirti du aspektus – kultūrą ir kūrybiškumą. Pastarąjį jau pati švietimo sistema bando skatinti, bet jis taps kertine žmogaus savybe, o kultūra – kone efektyviausia priemonė.

Minėjote muzikos pamokas. Būtų nuostabu, tačiau nereikėtų norėti, kad kuo daugiau vaikų taptų aktoriais arba muzikantais. Tačiau vien žinojimas, kas yra teatras, jo užkulisiai, formuoja jau visai kitokią asmenybę. O žmogus, turintis gerą skonį, yra atsparesnis dezinformacijai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?