Festivalio metu surengta tarptautinė konferencija „FotoŽurnalistikos ribos“ kurioje dalyvavo pirmą kartą į Lietuvą atvykęs „World Press Photo Foundation“ vadovas Larsas Boeringas. Apdovanoti geriausių festivalio fotopasakojimų autoriai.
Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „FotoŽurnalistikos ribos“ aptartos vizualinės kultūros žurnalistikoje problemos bei iššūkiai, sparčiai besikeičianti ir dinamiška žurnalistikos terpė, kurią nuolat keičia technologijos, socialinė žiniasklaida ir globalizacijos procesai. Konferencijos lektoriai, pripažinti savo srities specialistai: Larsas Boeringas, World Press Photo Foundation vykdantysis direktorius, Davidas Campbelas, World Press Photo Foundation komunikacijų ir bendradarbiavimo direktorius, Henrikas Kastenskovas, Danijos medijų ir žurnalistikos mokyklos (DMJX) profesorius, fotožurnalistas ir internetinės dokumentikos kūrėjas.
„Redakcijos, ir Lietuvoje, turi suvokti, kad norint išlikti, reikia skaitytojui pateikti ne „greito vartojimo maistą“, bet kokybę, – gyvas, realias, įdomias istorijas į kurias tikrai tenka investuoti daugiau laiko ir resursų. Bet tai atsiperka. Tai visų pirma atsiperka skaitytojų ir žiūrovų, kurie realiai domisi unikaliu turiniu dėkingumu, nes būtent tam, kokybiškam, turiniui dabar yra kaip niekada stiprus poreikis“ – jau po konferencijos apie spaudos fotografijos ateitį kalbėjo Larsas Boeringas.
Henriko Kastenskovo nuomone mes iš tiesų galime gauti naujienas, ir galime gauti didžiulį jų kiekį, jei tik to pageidaujame, tačiau tai, ką gauname, nė visada yra kokybiškos naujienos. „Atvirai kalbant, aš nemanau, kad mes gauname interneto žiniasklaidą, kurios nusipelnėme. Manau, kad mes, kaip žurnalistai, galime padaryti geriau, ir manau, kad mes, kaip gyventojai, privalome reikalauti geresnio rezultato“ – pabrėžė DMJX profesorius.
Tradiciškai, festivalio „Fotografų savaitgalio“ metu konkursų finalistai ir svečiai dalijosi patirtimi bei atskleidė savo fotopasakojimų „gimimo“, vystymo bei įgyvendinimo paslaptis. Šie renginiai yra viena iš retų galimybių šalies spaudos fotografams tobulėti, – deja nuo 1992 metų Lietuvoje fotožurnalistika nėra dėstoma akademiniu lygmeniu.
2017 metų festivalio konkursui „Gyvenimo ratas“ 124 fotopasakojimus pateikė fotožurnalistai iš įvairių pasaulio šalių. Šis, jau vienuoliktasis, festivalis atskleidžia, kad „Vilniaus fotografijos ratas“ jau įsisukęs bei vertinamas ir pasauliniame fotožurnalistikos akiratyje. Festivalio įvertinimu tapo ir tai, jog Lietuvos spaudos fotografų klubo kvietimu pirma kartą į Lietuvą atvyko „World Press Photo Foundation“ vadovas Larsas Boeringas. Šių metų temos atskleidžia gyvenimo verpetus nuo Irano iki Italijos, nuo Kirgizstano iki Kamerūno, nuo Bangladešo iki Rusijos, nuo Venesuelos iki Lietuvos.
Festivalio organizatorius Jonas Staselis pabrėžė: „Stebint „Vilniaus fotografijos rato“ konkursų eigą svarbu suvokti, kad šis konkursas jau tapo labai svarbia tribūna tiems, kurie iki šiol nesiryždavo kalbėti, – drąsūs ir savo šalyje neretai už tai pasekmių susilaukiantys fotografai siunčia savo fotopasakojimus į konkursą, kur tikisi būti išgirsti.“
Jo žodžių patvirtinimo nereikia toli ieškoti. Šių metų „Namų darbų“ kategorijos nugalėtojas Danilas Usmanovas be užuolankų sakė, – „Po mano istorijos mane išmetė iš darbo, mano fotopasakojimą minėjo net šalies prezidentas savo kalboje, tačiau aš vis vien džiaugiuosi, kad tai padariau ir, kad esu čia, Vilniuje, Lietuvoje ir mano darbas buvo įvertintas“, – dalijosi mintimis
„Vilniaus fotografijos rato“ nugalėtojas Younes Khani Someeh Soflaei iš Irano pasakoja apie moters, pateikusios skyrybų prašymą, likimą. Vyras pagrasino jog sugriaus jos gyvenimą ir pasistengs, kad ji niekada nebeiškeltų kojos iš namų. Tai jis įgyvendino apipildamas žmoną ir vieną iš dukrų rūgštimi. Į festivalį atvykęs serijos autorius pasakė, kad mama, nebeatlaikius daugelio operacijų mirė, o dukra, visam gyvenimui liko subjaurotu veidu.
2013 metų festivalio nugalėtojas Fausto Podavini vėl grįžo į Vilnių su pasakojimu apie didžiausios Afrikoje užtvankos reikalingos hidroelektrinei, Gibe III, statybą kuri turės poveikio ekologiškai labai pažeidžiamam geografiniam regionui – Omo slėniui kuris 1980 m. buvo įtrauktas į UNESCO saugotinų vietovių sąrašą.
Vlado Sokhino daugiametis globalus fotografijos projektas „Šilti vandenys“ pateikia fotoasakojimą apie klimato poveikį laukinei gamtai ir žmonių bendruomenėms nuo Arkties vandenyno iki Ramiojo vandenyno ietinės dalies.
Fotografė iš Egipto Heba Khamis pasakoja apie Kamerūno motinų ir jų dukrų košmarus. Kai mergaitėms pradeda formuotis krūtys, jų mamos ar senelės kaitina akmenis ir jais masažuoja jas, norėdamos ištirpinti riebalus, kad krūtų nebeliktų, taip vildamosi apsaugoti mergaites ir sustabdyti jų brendimą, kad vyrų negundytų jų krūtys. Ankstyvos vedybos, nepilnametės motinos ir išprievartavimai čia nieko nestebina. Kamerūne viena mergaitė iš penkių tampa mama dar paauglystėje.
Irako fotografo Youneso Mohammado serija „Religijos vardan“ pasakoja apie islamiškąja Irako ir Sirijos valstybę ISIS. Autorius rašo: „Aš manau, kad islamas yra tiktai priedanga jiems siekiant savo tikslų, tačiau to nesuprasdami daugybė žmonių tampa jų aukomis, paaukodami ir gyvybę, ir ateitį“.
Tai tik keletas iš dešimties atrinktų festivalio konkurso „Gyvenimo ratas“ fotopasakojimų.
Tarptautinės komisijos sprendimu tarp festivalio finalistų pateko ir lietuvio darbas. Tado Kazakevičiaus fotopasakojimas „Tai, ko nebebus“ lygiomis teisėmis varžėsi su pasaulinį pripažinimą pelniusių fotografų darbais. Viena šios serijos nuotraukų papuošė festivalio žurnalo „Fotografijos ratas“ viršelį.
Festivalio vedlys Jonas Staselis tai komentuodamas sakė: „Tai labai svarbus ženklas lietuvių spaudos fotografų bendruomenei, – mes esame pasirengę konkuruoti tarptautinėje arenoje, galime tai padaryti ir tikrai tikiu, kad išauginsime profesionalus, kurie vieną dieną atneš pirmą nepriklausomos Lietuvos „World Press Photo“ apdovanojimą, nes yra pajėgūs kurti pasaulinio lygio kūrinius, turinčius lietuvišką balsą. Tai patvirtino ir World Press Photo vadovo Larso Boeringo asmeninis susidomėjimas Tado bei kitų Lietuvos fotografų serijomis, kurias jis rekomendavo būtinai teikti tarptautiniam konkursui“ – kalbėjo organizatorius.
Kaip ir kasmet – konkursą „Gyvenimo Ratas“ vertino tarptautinė komisija: Maria Mann (Portugalija), Giorgos Moutafis (Graikija), Sørenas Pagteris (Danija), Andrejus Polikanovas (Rusija), Peggy Porquet (Prancūzija), Lærke Posselt (Danija), Jonas Staselis (Lietuva).
Tradicinis festivalio konkursas „Namų darbai“ šiemet vėl kvietė dalyvauti jaunus fotografus iki 30 metų. „Vilniaus fotografijos ratas“ nuolat atranda ir padeda fotografijos talentams „rasti savo balsą“ tarptautinėje fotografijos bendruomenėje, – „Metai iš metų mes sugebame atrasti ir pasauliui pristatyti fotografus iš tokių šalių kaip Iranas, Kirgizija ir pan. Dalis jų, po laimėjimų šiame festivalyje realiai tampa tarptautinėmis fotografijos žvaigždėmis, džiaugiamės tuo, kad galime būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų fotografijos arenoje“ – sako festivalio organizatorius Jonas Staselis.
Šio konkurso mokytoju ir vertintoju pirmą kartą buvo Lietuvos atstovas Eugenijus Barzdžius Jungtinėje Karalystėje baigęs fotografijos bakalauro ir fotografijos bei miesto kultūrų magistro studijas. Kvietime į konkursą, kurio tema „Žmogus darbe“, Eugenijus rašė: „Šia užduotimi siekiama priartinti fotografą prie žmogaus tam, kad ji/jis galėtų artikuliuoti specifinę informaciją vaizdu. Užduotimi skatinama ieškoti būdų konstruoti pasakojimo kūrimo strategijas, pristatyti nesugretinamai skirtingas portreto atskleidimo praktikas, įgalinti įvairias veikas atskleidžiant darbo specifiškumą, apmastyti kaip dokumentiniu portretu papasakoti istoriją apie žmogų, bei atskleisti kiek plačiai gali aprėpti portreto sąvoka.“. Pats Eugenijus festivalio žurnale ir parodose pristatė du projektus „Žudantis metas“ ir „Pelkės derlius“ už kurį yra gavęs prestižinį 2013 metų PDN Photo Annual apdovanojimą.
Konkurso „Namų darbai“ finalistai vizualiai nagrinėja bei atskleidžia įvairias temas. Danilas Usmanovas iš Kirgizijos serija „Naktinė pamaina“ atskleidžia kaip triūsia naktinėje pamainoje dirbantys šachtininkai, policininkai, sendaikčių pardavėjai ir sekso darbuotojai.
Anastazija Jevsinekina iš Rusijos pasakoja apie Ruslaną ir Leną šokančius striptizą viename iš Smolensko naktinių klubų. Jie tai daro apie dešimt metų, iš jų septynerius yra susituokę. „Rusų visuomenė į striptizą reaguoja nevienareikšmiškai – nuo susižavėjimo šokėjų drąsa iki nepadorių pasiūlymų ir įžeidinėjimo. Kartais lankytojai apmėto juos maistu, net lėkštėmis. Lenos tėvai nieko nežino apie šią jos gyvenimo pusę“ – taip serijos pristatymai užbaigia Anastazija.
Yarin Del Vecchio „Zeri istorija“ pasakoja apie Zeri apskrityje, Italijoje gyvenančios moters siekį apginti tai ką vadiname mūsų savastimi, šaknimis. Konkurso mokytojas ir vertintojas Eugenijus Barzdžius nugalėtojui, dvidešmt dviejų metų Danilui Usmanovui, teikdamas Fujifilm įsteigtą prizą pagyrė jį už pasišventimą savo profesijai.
Festivalio parodose bei publikuotame festivalio žurnale „Fotografijos ratas“ jau trečią kartą eksponuojami fotoistorijų platformos „Latitude55“ darbai. Abiejų istorijų autoriai šiuo metu yra įsikūrę Jungtinėje Karalystėje. Deividas Buivydas serija „F(l)ight“ pasakoja apie Bostoną – nedidelį miestą Jungtinėje Karalystėje kuris tapo gana populiaria vieta ekonominiams imigrantams dėl išplėtoto žemės ūkio ir maisto pramonės. Tačiau 2016 m. birželį vykusio referendumo metu, kuriame Didžiosios Britanijos piliečiai balsavo ar pasilikti Europos Sąjungoje, Bostono mieste balsavusių už pasitraukimą iš ES buvo daugiausia visoje Jungtinėje Karalystėje – 75,6 proc. Šiandien Bostonas vadinamas „Brexit“ veidu.
Grytė Tvarkūnaitė, Hadersfildo universitete įgijusi fotografijos bakalauro ir skaitmeninės medijos magistro laipsnį, serijoje „Utopijos mitas“ pasakoja apie kadaise buvusius studentus, menininkus, mokytojus, įvairių kitų sričių profesionalus kurie paaukojo dabartinius patogumus siekdami didesnio savarankiškumo ir laisvės. Jie atsuko nugaras šiuolaikinei civilizacijai ir jos teikiamai vartotojiškumo bei produktyvumo reikšmei ir pasirinko lėtesnį, nors galbūt ir nepatogų, gyvenimą, kurio tempas padiktuotas gamtos.
Šių metų festivalio svečiai – fotografai Hannes Jungas ir Oscaras B. Castillo. Hannesas, gyvenantis Berlyne, pristatė seriją „Kaip gyveni?“ sukurtą Lietuvoje kuria nagrinėjama savižudybių tema. Ši serija buvo viena šių metų Kopenhagos fotografijos festivalio parodų ir buvo eksponuojama Prancūzijoje, tarptautinio fotožurnalistikos festivalio metu. Pristatydamas šią seriją Hannesas rašo: „Mano pasakojimas „Kaip gyvenimas?“ nėra vien tiktai apie fotografiją – tai pasakojimas apie žmones ir jų istorijas. Dirbau drauge su tų istorijų herojais ir prašiau, kad jie užrašytų savo pasakojimus. Šie pasakojimai ir yra esminė šio projekto dalis. Fotografavau gyvenimą, o ne mirtį, nes mirties negalima pamatyti. Vėjo tikriausiai nenufotografuosi, bet galima pabandyti užfiksuoti jo padarinius – linkstančius medžius ir atsiritančias bangas“. Oscaras savo fotopasakojimu „Venesuela: svajonės žlugimas“ atidžiai stebi chaotišką dabartinę Venesuelos panoramą norėdamas užbaigti jau šešerius metus trunkantį projektą ir išleisti fotografijų albumą apie smurto priežastis ir pasekmes bei politinę konfrontaciją jo tėvynėje Venesueloje. Abi šios parodos, kartu su kitomis festivalio parodomis yra eksponuojamos Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ surengto apdovanojimų ir fotografijų filmų vakaro metu kartu su geriausiais festivalio fotopasakojimais buvo rodomos šių metų „World Press Photo“ konkurso nugalėtojų nuotraukos, pasaulio agentūrų Getty Images ir NOOR darbai atsakingai analizuojantys nūdienos pasaulio aktualijas bei dar niekur nerodyta Maksimo Dondiuko iš Ukrainos, 2011 metų festivalio nugalėtojo, serija „Tarp gyvenimo ir mirties“. Vakaro metu svečius iš World Press Photo nustebino ir pradžiugino vieno iš trijų šalies fotografų, pelniusių šio tarptautinio konkurso apdovanojimus, Valerijaus Koreškovo dovana –fotografija atnešusi jam sėkmę 1978 metų „World Press Photo“ konkurse. Dar būdamas scenoje Larsas Boeringas pasakė, kad ši nuotrauka bus įrėminta ir papuoš jų biuro Amsterdame sieną kur eksponuojamos konkurso nugalėtojų fotografijos. Dar viena fotografija, kurios autorius nacionalinio konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ nepavejamas lyderis Ramūnas Danisevičius, keliaus į tarptautinio konkurso archyvą. Joje įamžinti vis trys šalies fotografai įvertinti tarptautiniame „World Press Photo“ konkurse: Irena Giedraitienė, Antanas Ališauskas ir Valerijus Koreškovas.
„Fotožurnalistika yra pasitikėjimo menas“, – pranešime sakė Davidas Campbelas. Šis festivalis sukurdamas terpę kultūriniams ir kūrybiniams mainams tuo pačiu fotografams suteikia galimybę pasidalinti savo kūriniais, potyriais bei išgyvenimais, savo vizualinės kalbos valdymu, o žiūrovams pažvelgti į ne kas dieną pasiekiamas ar nepažintas pasaulio gyvenimo akimirkas. Šiandien įprastą kalbą dažnai keičia kalbėjimas vaizdu, kuriuo emocijas ir jausmus perteikiame vietoje žodžių. Fotožurnalistika tampa tarsi rezistencija mus supantiems simuliakrams, padirbiniams, socialinėse medijose pasklidusiems milijonams vaizdų, kurie nebekelia pasitikėjimo.
Nuotraukų autoriai: Eimantas Genys, Ričardas Grigas, Rita Gudė, Yuones Khani, Romas Ignatavičius, Evgenija Levin, Aleksandr Reznik, Tomas Tumalovičius, Antanas Undyti, Margarita Vorobjovaitė.
