Konferencijoje dalyvavo MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, Vilniaus miesto meras, projekto globėjas Remigijus Šimašius, kultūros istorikas Tomas Vaiseta, parašęs tekstą „Krantinės arkai“, bei aktorė Ilona Balsytė, įgarsinusi skulptūrą „Sėdinti“.
R.Šimašiaus teigimu, šis projektas – geras ženklas: „Asmeniškai tikiu, kad meno objektai kalba patys ir jų papildomai kalbinti nereikia. O jeigu reikia aiškinti apie ką jie – tai nėra pliusas <...>. Žiūrint į šį projektą, akivaizdu, kad literatūros atbudimas ant skulptūrų yra labai fainas. Tiesą sakant, ir be skulptūrų šių tekstų klausytis lygiai taip pat įdomu.“
Siekė išvengti „vamzdžio“ stereotipo
T.Vaisetos nuomone, „Krantinės arka“ yra ne kontroversiškiausia, bet geriausia per 30 metų sukurtų skulptūrų, kuria Vilnius gali didžiuotis.
„Tai yra skulptūra, kuri puikiai kalbasi su senuoju ir naujuoju Vilniumi bei gamtiniais elementais. Be viso šito, ji puikiai tinka miestui ir daug ką pasako apie mus, ypač visų „Grigeo“ skandalų kontekste. Ji įrodo, kad vamzdžiai gali ne tik išlieti, bet ir sugerti. Ji sugėrė visą neišmanymą, tamsumą ir negebėjimą bei nenorą interpretuoti šiuolaikinio meno. Rašant tekstą, svarbiausia man buvo išvengti stereotipo – tai ne „vamzdis“, o „Krantinės arka“, – sakė jis.
„Aikštingoji“ Literatų gatvė
V.Grainytė pasakojo, kad ją pakvietusi komanda prašė, jog ji prakalbintų vieną iš gatvės sienos miniatiūrų. Menininkei pasirodė, kad susitelkti į vieną rašytoja – nesąžininga, tad ji stengėsi prakalbinti pačią sieną, nes „semantiškai siena riboja“, panašiai kaip buvome ribojami karantino metu.
Manau, kad jos charakteris kiek aikštingas.
Anot jos, „Literatų siena yra plokštuma, kuri vienija rašytojus ir dailininkus. Manau, kad jos charakteris kiek aikštingas. Anksčiau ji buvo nušiurusi gyvenamojo namo siena, ir MO [muziejaus] komandos dėka ji tapo traukos centru“.
Ar „Sėdinti“ prakalbo vaikams?
„Sėdinti“ yra pirmoji prakalbinta skulptūra MO muziejuje, o tekstą jai sukūrė vaikų literatūros rašytoja Evelina Daciūtė.
Į klausimą, ar „Sėdinčioji“ prakalbo vaikams, I.Balsytė atsakė paprastai:
„Negalvojau, kad tai darau vaikams. Nemažai teksto esu skaičiusi įvairiuose formatuose, tačiau pradėjusi ruoštis supratau, kad turiu sukurti sėdinčiosios personažą. Tada nebekyla klausimų kam skaitai, nes tai yra jos balsas. Teatro žavesys juk ir yra tame, kad su vaikais kalbama kaip su suaugusiais.“
