Rūko instaliacijos „Balta tamsa“ autorė teigia, kad simbolinėje migloje paskandindama kontroversišką Misionierių daugiabučių kompleksą, ji kviečia permąstyti, kodėl viešasis paveldo apsaugos interesas iki šiol tebėra aukojamas privatiems verslo interesams.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Jei prieš du dešimtmečius valstybinių institucijų atstovų būtume paklausę, ar galėtų toks daugiabučių kompleksas išdygti Vilniaus senamiestyje, būtume gavę neigiamą atsakymą. Tačiau dabar šie nauji statiniai stovi vienoje matomiausių miesto vietų ir iš esmės keičia ne tik Vilniaus panoramą, bet ir pačių miestiečių santykį su šia vieta“, – teigė menininkė Rėda.
Pasak jos, per nepriklausomybės laikotarpį ypatingai Vilniuje yra pastebimas atsainus ir verslui nuolaidžiaujantis institucijų požiūris į mūsų kultūrinį paveldą. „Kur anksčiau buvo leidžiama „iš dalies“ keisti, dabar jau galima „naujai statyti“, – pabrėžė menininkė.
Instaliacijos „Balta tamsa“ kūrėja teigė, kad kai 2003-iaisiais Vilniuje buvo tvirtinamas Senamiesčio reglamentas, tikrai nebuvo planuojama šitiek naujų statybų ir tokio masto intervencijų į miesto erdvę. Tuo tarpu dabar, vienas projektas po kito, laisvai interpretuojant teisės aktus, naujos statybos vyksta jau ne šalia paveldo objekto, bet pačiame barokiniame objekte.
Būtent tokią ydingą situaciją, R.Brandišauskienės teigimu, akivaizdžiausiai iliustruoja Misionierių daugiabučių kompleksas, nekilnojamojo turto vystytojų groteskiškai įvardytas „Misionierių sodais“.
„Tai yra vienas iš šešių Vilniaus senamiesčio vertę nusakančių ansamblių, ko gero, matomiausias architektūrinis objektas, kurio aplinka, paskirtis visuomenėje buvo puoselėjama ne vieną šimtmetį. Čia buvo vienuolyno sodai, miestiečiams skirta ligoninė, buvo rūpinamasi kūno ir dvasios reikalais. Tuo tarpu dabar šioje vietoje iškilo privatūs daugiabučiai, kurie radikaliai perkeičia šios vietos esmę“, – kalbėjo menininkė ir ilgametė paveldosaugos aktyvistė.
Anot jos, šis pavyzdys liudija, koks pavojus šiandien yra iškilęs Vilniaus senamiesčiui.
„Paradoksalu, kad sovietmečiu aktyvūs žmonės visomis jėgomis stengėsi išsaugoti savo paveldą. Neatsitiktinai ir Sąjūdžio ištakose buvo itin reikšmingos tiek paveldosauginės, tiek aplinkosauginės iniciatyvos. Tuo tarpu dabar, gyvenant laisvėje, šios vertybės, anksčiau palaikiusios tautinę mūsų tapatybę, dabar yra tartum užmirštamos“, – pasakojo R.Brandišauskienė.
Menininkės teigimu, tauta atsidūrusi egzistenciniuose iššūkiuose, visų pirma, remiasi į savo kultūrinį paveldą. „Tai šiandien akivaizdžiai demonstruoja ukrainiečiai, kurie aukoja gyvybes ir rizikuoja, bandydami išsaugoti savo kultūros paveldą, kuris yra jų tapatybės atrama“, – teigė ji.
Į klausimą, kodėl paveldu besirūpinančios institucijos daro vis didesnes nuolaidas ir laimina tokius nekilnojamojo turto vystytojų projektus, R.Brandišauskienė teigė, kad tai susiję ir su visuomenės abejingumu.
„Jei paveldo sargai jaustų didesnį visuomenės palaikymą ir atramą, tokie projektai negalėtų būti įgyvendinami. Tad ši instaliacija – tai ir paveldosaugininkų padrąsinimas neužmerkti akių prieš tokius projektus, o kartu ir pastanga atkreipti pačios visuomenės dėmesį į tai, kas vyksta jai prieš akis“, – kalbėjo instaliacijos kūrėja.
Anot jos, svarbu suprasti, kad ne institucijos saugo Vilniaus senamiestį, ne UNESCO – „tai yra mūsų visų paveldas, mūsų bendra atsakomybė“.
Nors rūkas ir dūmai virš Misionierių ansamblio jau išsisklaidė, tačiau menininkė teigia, kad šią svarbią paveldosaugos temą ji ir toliau ketina pratęsti savo darbuose. Netrukus turėtų būti sukurtas trumpametražis šios įvietintos instaliacijos filmas, kuris netrukus bus pristatytas visuomenei atskiru renginiu.
„Nors menas negali pakeisti esamos situacijos ant Misionierių kalvos, tačiau gali keisti mūsų santykį su tuo, ką matome ir kaip tai vertiname. Šio savu laiku bene brangiausiai pardavinėto nekilnojamojo turto Vilniaus senamiestyje kaina rodo, kad visuomenė supranta pačios vietovės vertę. Tačiau problema slypi tame, kaip vieša vertė yra konvertuojama į privatų turtą – štai kur slypi didžiausia problema“, – pabrėžė R.Brandišauskienė.
