Vieną jų ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės sienos sukūrė jau 13 metų gatvės menu užsiimantis vilnietis Antanas Dubra, kuris šiemet drauge su aktoriumi Šarūnu Dateniu už spektaklį „Gaidelis pinigiautojas“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“ geriausių jaunųjų menininkų nominacijoje. Grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs A.Dubra sukūrė daugybę iliustracijų renginiams ir muzikos leidiniams, dalyvavo MC Messiah vaizdo klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio” kūrime. Ant sienos praėjusią savaitę nupaišytas milžiniškas šuo neabejotinai tapo vaikų favoritu, o suaugę festivalio žiūrovai A. Dubros darbą aktyviai fotografavo ir komentavo.
– Tapybos darbas būna nutapytas, parduotas ar padovanotas, jis kabo galerijoje ar būna saugomas archyve, jį gali pavogti ar sugadinti ir t.t. O koks gatvės meno kūrinio gyvenimas?
– Šis darbas buvo kitų darbų tąsa: tęsiu gatvės gyvūnų tematiką. Pačioje pradžioje aš paišydavau kaukoles, buvau kažkoks piktas. Tačiau greitai kaukolės labai išpopuliarėjo ant rūbų ir visur kitur, o aš nusprendžiau, kad jos nieko gero neduoda ir užteks kurti piešinius su negatyvia energija. Tuomet kažkaip spontaniškai pradėjau piešti gyvūnus ir viskas labai pasikeitė – atsirado daug žmonių reakcijų. Ir kuomet pats eini gatve, pamatai ir atpažįsti kažkokį gyvūną, natūraliai atsiranda dialogas tarp jo ir tavęs. Buvo nutikę ir taip, kad draugo mama nufotografavo tokį gyvūną ir atnešė jam parodyti (šypsosi). Norėjosi, kad piešinius pamatytų daugiau žmonių.
– Kokius gyvūnus jau esi nupiešęs?
– Esu pripiešęs delfinų, vienaragių, meškų, banginių, arklį, žuvį, katę ir t.t.
– O kiek iš jų yra išlikę iki šiol?
– Tiksliai nepasakysiu, bet turbūt išliko apie 20 iš 100, kuriuos buvau nupaišęs įvairiuose Lietuvos miestuose.
– Tapybos darbas būna nutapytas, parduotas ar padovanotas, jis kabo galerijoje ar būna saugomas archyve, jį galima pavogti ar sugadinti ir t.t. O koks gatvės meno kūrinio gyvenimas?
– Jį gali uždažyti, apipaišyti kiti piešėjai, gali nugriauti pastatą. Kai dingdavo vienas iš mano gyvūnų, sakydavau, kad jį nušovė. Bet kuomet paišai, turi būti tam pasiruošęs. Aš per ilgą laiką jau pripratau prie to. Atrankos būdu iš penkių gimdytų šunelių išlieka tik kokie trys (šypsosi). Kuo aukščiau nupaišai, tuo tą darbą sunkiau pasiekti, tuo daugiau galimybių, kad jis išliks, bet garantijų nėra. Net piešinį, kurį sukūriau šio festivalio metu, gali kas nors apmėtyti ar apipaišyti apačioje. Bet aš nesakralizuoju savo darbų, kad jie kažkokie neliečiami ar pan.
– Kur tau dar buvo leista piešti ant sienos?
– Turėjau įvairių užsakymų: kino teatras „Pasaka”, aibė kavinių, objektai Kaune, Klaipėdoje, taip pat Kristianijoje Kopenhagoje. Daug kas neišliko, bet tokiu būdu nematydamas senų savo darbų evoliucionuoji.
– Koks jausmas apima, kuomet kūriniui pasirenki sieną kaip drobę ir kurdamas įsibrauni į kitam priklausančią erdvę? Apie ką galvoji paišydamas, kas vyksta su tavimi pačiu?
– Kaip ir visos kitos vizualinės taršos priemonės, ši irgi yra nepateisinama, bet, kita vertus, kodėl gi ne? Ant privačių namų aš nepaišau, man moralės normos to daryti neleistų, nenorėčiau pakenkti jokiam žmogui.
– Ar legali kūryba ant sienų neatima dalies malonumo?
– Atima. Ir patys piešėjai dažniausiai prioritetu laiko nelegalų darbą. Dėl to legalūs darbai įgauna kiek kitokį atspalvį: tuomet tu tarsi leidiesi į kompromisą su tais, prieš kuriuos kovoji piešdamas nelegaliai. Keičiasi ir gatvės menininkų darbai.
– O kaip tie darbai kinta?
– Jie praranda dalį energetikos. Kai žmogus ant sienos pamato nelegaliai padarytą darbą, jis reaguoja stipriau. Jam iškart kyla klausimas, kaip jis tai padarė? Gal žmogus ramiai sau ėjo į darbą, o čia staiga per naktį atsirado koks nors gyvūnas. Kodėl autorius apskritai paišė naktį? Gal jam daugiau nelabai yra ką veikti? O eidamas pro legalų darbą žmogus turbūt galvoja tik apie tai, kad jį gražiai nupaišė. Bet aš neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.
– Kaip manai, kas Vilniuje pasikeis po šio festivalio?
– Šiaip daug kas galvojo apie tokį dalyką ir pagaliau jis įvyko. Pirmieji piešiniai ant didelių sienų galbūt ir kitus inspiruos ką nors panašaus padaryti, o žmonės galbūt ne taip pyks ir vyks didesnis dialogas ne tik tarp piešėjų, bet ir tarp pačių grafičio piešinių. Juk kai vyksta diskusijos, jose dažniausiai dalyvauja tik žmonės, kurie rašo komentarus, o ne patys piešėjai. Taip pat manau, kad bus žymiai lengviau tokį festivalį surengti kitais metais, nes jau yra tam tikras atspirties taškas ir labai nemažai festivalio sklaidos.
Šiųmečių „Sostinės dienų“ naujovė – pirmąkart vykęs Vilniaus gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ miestiečių ir svečių vertinimui jau pristatė penkių menininkų darbus. Buvusį kino teatrą „Lietuva“ ištapė Malaizijoje gyvenantis lietuvis Ernestas Zacharevič, vieną Rotušės koloną auksine mėnesiui pavertė tarptautinė komanda „Upperstudio“ (Ivane Ksnelashvili, Gruzija, Sebastiano Maiolino, Italija), sieną Odminių g. 6 nutapė Jurgis Tarabilda, o Šv. Jokūbo ligoninę iš J. Tumo-Vaižganto g. pusės šmaikščiu šunimi papuošė Antanas Dubra. Festivalio žvaigždė – amerikietis menininkas Mark Jenkins, dirbantis su kolege Sandra Fernandez ant Šiuolaikinio meno centro stogo iš Rūdininkų g. pusės įrengė laikiną skulptūrą „Pergalė yra viskas“, tačiau menininkas šia festivalio organizatorių lokacija neapsiribojo ir savo nuožiūra kelias figūras apgyvendino įvairiose Vilniaus vietose.
Daugiau informacijos apie festivalį: https://www.facebook.com/VilniusStreetArtFestival
