Gerbiamas Gyti, šių metų Vilniaus knygų mugės lankytojams bus pristatyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir LMA Vrublevskių bibliotekos paroda „Lietuviškasis Homeras: Kristijonas Donelaitis Lietuvoje ir pasaulyje”. Parodos pavadinimas nori nenori kelia klausimą, kiek glaudus yra toks Donelaičio ir Homero gretinimas. Pirmasis Europos poetas kūrė apie antikinės Graikijos herojų kovas, mitologinių dievybių linksmybes ir puotas; prie Donelaičio gi esame pripratę kaip prie būrų dainiaus, aprašiusio kasdienius valstiečių darbus, vargus ir kartais pasitaikančius džiaugsmus. Kokie yra bendri šių autorių sąlyčio taškai?
Mugėje pristatysime jungtinę Donelaičiui skirtą parodą kartu su LMA Vrublevskių biblioteka. Didelė salės erdvė diktuoja tokį pasirinkimą, tenka pritaikyti anksčiau sukurtus sprendimus, kartu „prijungsime” ir keletą Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų naujajam „Metų” leidimui. Gal nesukursime tobulų parodos formų, bet tikimės, kad dizaineriai ras tinkamą sprendimą, o lankytojai galės pamatyti daug įdomios medžiagos apie Doneleitį, jo epochą.
Dėl Homero ir Donelaičio ryšio tegaliu pasakyti, kad jis labai konkrečiai užčiuoptas jau pirmųjų XIX a. tyrinėtojų. Abu dainiai yra pakankamai mitologizuotos asmenybės, abu yra tam tikroje istorinėje migloje, bet kartu ir abiejų palikti kūriniai yra panašaus kalibro. Jūs pastebėjote tradicinį apibūdinimą, kad jis apdainavo būrus, jų vargus Ir kartais pasitaikančius džiaugsmus. Donelaitis mūsų galvose dar ir šiandien yra įspraustas į savotišką sovietinį stereotipą, kartais net nejaučiame, kad „Metai” turi žymiai daugiau literatūrinių kontekstų, paviršinis siužetinis lygmuo apgauna, neleidžia užčiuopti gilesnių teksto reikšmių. Sovietmetis neleido akcentuoti poemos religinio pobūdžio, jos filosofinio lygmens, iškreipė maištingos Donelaičio dvasios supratimą ar Mažosios Lietuvos lietuvninkų bendruomenės išlikimo peripetijas.
Paskutiniais metais esame sulaukę keleto naujų studijų apie Donelaitį. Jie veria visai kitą Donelaičio pasaulį. Kaip tik ryšį su antikiniu epu gražiai yra aptarusi Dalia Dilytė knygoje „Donelaitis ir Antika”, Aleksas Girdenis yra iššifravęs Donelaičio hegzametro savitumą, jo unikalumą, Dariaus Kuolio straipsnis naujajame „Metų” leidime leidžia pajusti poemos aktualumą, jos reikšmę mūsų lietuviškosios literatūros ir kultūros bendrąja prasme formavimuisi. Būtų laikas stereotipų atsisakyti ir ieškoti naujų Donelaičio reikšmių.
O ar pats Kristijonas Donelaitis kurdamas „Metus” galėjo numanyti, kad tai taps kertiniu lietuvių literatūros tekstu, vis aktualėjančiu lietuvių tautos išlikimo epu? Panašu, kad savo laiku poemos autorius net neketino jos išleisti. Tai padarė tik Liudvikas Martynas Rėza 1818 metais.
Šiandien sunku atsakyti, ką planavo Donelaitis. Gal jis manė, kad jo svarbiausi darbai bus sumeistrauti klavesinai, fortepijonas, optiniai ar meteorologijos prietaisai? O gal jis manė, kad sodo auginimas ir puoselėjimas yra svarbiausias jo darbas? Ar našlių namų statyba, pagalba vargstantiems žmonėms? Žinome tik, kad pradinį poemos variantą jis tikrai vežė į Karaliaučių rodyti leidėjams. Reiktų taip pat pasakyti, kad Liudvikas Martynas Rėza, skelbdamas „Metus” juos gerokai kupiūravo, gal baimindamasis Donelaičio atviro nepasitenkinimo valdančiąja klase, ir teksto išleidimas dėl to buvo negalimas. Tik vėlesniuose leidimuose buvo atstatytas tekstas.
Iš kitos pusės turėtume suvokti, kad per 3000 eilučių hegzametru eiliuotas kūrinys negali likti kažkur užmestas, autoriui nerūpėti. Gal buvo finansinių priežasčių, gal politinių. O juk išties titaniškas Donelaičio darbas galėjo net keletą kartų pražūti, ir šiandien tik per keliakartinį stebuklą turime dviejų dalių rankraščius, o kitos dvi dalys ir kitų dviejų nuorašai šiandien yra nerandami ir greičiausiai dingę negrįžtamai. „Metams“ iš dalies pasisekė. Pirmasis 1818 m. Rėzos leidimas buvo pakankamai prabangus, solidus, iš karto su vertimu į vokiečių kalbą, ir tai leido jam tapti žinomu platesniu mastu, patekti į Europos bibliotekas. Šis likimas poemai tikrai nebuvo pats blogiausias.
Praeitų metų Vilniaus knygų mugėje atidarėte renginį „Mokomės skaityti Kristijoną Donelaitį”. Salėje tąkart vos tilpo visi norintys pasiklausyti Rolando Kazlo hegzametru skaitomų “Metų”. Ar kartais tai nebuvo šaunios idėjos, kurią ketinate įgyvendinti šiųmetėje knygų mugėje, repeticija? Papasakokite apie šį savo sumanymą plačiau.
Pradėčiau nuo to, kad Rolandas Kazlas nuo to laiko per metus nuveikė išties antikinio didvyrio vertus bent 3 darbus: įskaitė pilną Donelaičio „Metų” tekstą, sukūrė, pastatė ir suvaidino „Lėlės” teatre spektaklį apie Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą” ir parengė koncertinę kompoziciją, su kuria keliauja po Lietuvą. Jos beveik pusantros valandos trunkantį variantą „Dyvų dyvai”, atliekamą kartu su pučiamųjų grupe, ketvirtadienio vakarą galėsite pamatyti ir Vilniaus knygų mugėje. Net jei jis būtų padaręs bent vieną iš šių darbų, ir net ne per metus, o per trejus, jis jau būtų vertas didžiulės mūsų pagarbos. O Donelaitis taip lengvai nepasiduoda, per tuos metus aktorius nuėjo prasmingą pažinimo kelią, tai aktoriui kaip aukštojo pilotažo studijos. Dar Donelaitis tiesiog reikalauja daugybės laiko, susikaupimo, prašosi brandinamas, jau lyg ir gerai įsisąmonintam tekstui suteikia dar naujų atspalvių. Ir tada jau turime rezultatą.
Pirmiausia šiandieniniam lietuviui reiktų išsiaiškinti, apie ką gi kalba poetas. Pasinagrinėti senesnius jau nebevartojamus žodžius, nepatingėti vis žvilgterėti į žodynėlį, priprasti prie Donelaičio sintaksinių konstrukcijų, fonetikos ypatybių. Tada jau bandyti įveikti hegzametro barjerą. Skaityti hegzametrą - tai įsivaizduoti, kad šoki, reikia pajusti ritmą, ir daug kas sustos į savo vietas. Tada pasirinkti mėgstamesnes vietas ir jas detaliau pasinagrinėti. „Metai” neturi vientiso siužeto, tad visai galima apsistoti ties kokiu labiau patinkančiu gamtos aprašymu, ar ties monologais, kokiais rudens vaišių aprašymais. Ir šis darbas būtinai atsipirks.
Paklausiu paprastai - kodėl lietuvės ir lietuviai turėtų dalyvauti Nacionaliniuose Kristijono Donelaičio skaitymuose?
Papasakosiu trumpą istoriją, kuri man nutiko jau prieš keletą metų. Netyčia buvau seminare Rygoje, kur trijų Baltijos sostinių specialistai dalinosi vykusių ir nevykusių renovacijų pasiekimais ir nepasiekimais. Neatsimenu, kurie buvo metai, bet tuo metu viešbučio televizoriaus ekrane rodė, kaip irakiečiai aprišę virvėmis vertė Sadamo balvoną Bagdado aikštėje. Tada teko sutikti vieno Estijos (ir vėl Estijos, atsidusite) miestelio merą, kuris lyg tarp kitko, bet su neslepiamu pasididžiavimu papasakojo, kad prieš kelias dienas, sekmadienį, miestelio aikštėje jie, visa bendruomenė, kartu perskaitė „Kalevalą” – estų nacionalinį epą. Į klausimą, kiek truko skaitymas, jis švytėdamas atsakė, kad 14 valandų jiems pakako. Neatsimenu nei miestelio pavadinimo, nei mero vardo, jo vizitinė kortelė kažkur užsimetė, bet liko šviesaus ir gerų akių žmogaus atsiminimas; ir suvokimas, kad bendruomeninis jausmas, jungiantis žmones, gali kilti bendrai nuveikiant prasmingus darbus. Tada dar pagalvojau, kad toks bendras, beveik ritualinis veiksmas Lietuvoje būtų neįmanomas. Šiandien sakyčiau, kad mes savąjį epą tikrai jau galime kartu perskaityti.
Pirmiausia, pagerbdami žmogų, sukūrusį pirmąjį grožinį kūrinį lietuvių kalba, tokį įspūdingą ir iki šiol nepralenktą grožinį kūrinį, jo įspraustą į griežtą hegzametro schemą. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikėjo kantrybės ir užsispyrimo, nukalant tokią poemą. Antras svarbus dalykas - šiandien „Metai“ yra labai aktualūs savo problematika. Donelaitis suformulavo bendruomenės išlikimo programą besibraunančio svetimo pasaulio akivaizdoje, pasaulyje, kuris tikrai nėra jai palankus. Ir galų gale – dėl mūsų pačių, kad, kaip italai Dantę, taip mes Donelaitį galėtume su pasididžiavimu cituoti, juo didžiuotis ir giliau perprasti.
Esate minėjęs, kad klasika tampa įdomi, kai pradedi ją skaityti. Gal šios minties esama ir Jūsų organizuojamame masiniame „Metų“ perskaityme? Tik tariamas skirtingų kartų, viešai ir į eterį Donelaičio tekstas gali aktualizuotis ir sudominti?
Masinis perskaitymas gal yra kas kita. Jis implikuotų bendrą skaitymą iki ekstazės pasiekimo. Šiuo atveju kalbame apie kolektyvinį perskaitymą. Jo tikslas – leisti atgyti kolektyvinei dvasiai, kiekvienam prisidedant kad ir nedidele, bet nuoširdžia pastanga. Gal labiausiai šiandien visuomenei, įpratusiai gauti viską lengvai ir iš karto, kartais pritrūksta tos kasdieninės pastangos prasimušti į jau buvusį, tik jau užmirštą pasaulį, atrasti pamatinių vertybių jėgą ir grožį. Manau, kad pamatiniai, atraminiai kultūriniai tekstai laikas nuo laiko turėtų būti naujai perskaitomi.
Šiame nacionaliniame „Metų“ skaityme draugėn į vientisą tautinį branduolį ketinate suburti skirtingo amžiaus įvairias Lietuvos visuomenės grupes, pradedant moksleiviais ir baigiant užsienio lietuviais. Ar iš šio socialinio daugiabalsiškumo galima tikėtis naujai gimusių poemos prasmių? Kaip žinia, kiekviena karta Donelaitį skaito ir supranta savaip. Ką čia karta – užtenka ir individualių vieno žmogaus patirčių, kad tekstas jam suskambėtų kitoniškai. Gal per Donelaičio hegzametrą susidėlios visai nebloga šiuolaikinė lietuvių tautinio veido mozaika?
Nebandęs nesužinosi. Pabandysime. Tikėsimės, kad susirinks labai įvairūs žmonės, su skirtingomis patirtimis, skirtingomis motyvacijomis, savitu suvokimu ir unikaliu atlikimu, bet bendru noru pasiekti naują skambėjimą. Kol kas jauču daug entuziazmo ir teigiamos energijos. Tenuskamba Donelaitis įvairiais balsais ir įvairiomis kalbomis.
Lyg ir mažumėl gėdydamiesi pripažįstame, kad „Metai“ - lietuvių literatūros šedevras ir nacionalinis tautos epas - yra šiek tiek apdulkėjęs. Atleiskite už provokatyvų klausimą, bet ar nebijote, kad šios dulkės 4 valandų eterio metu neatsparesniems gali sukelti alergiją?
Apie tai, kad Donelaitį daugiau turime, nei skaitome, yra XIX a. antroje pusėje užsiminęs ir Silvestras Gimžauskas. Nereikia bijoti pažinti laiko patikrintų pastoviųjų vertybių, kad ir jų nepaisančiame pasaulyje. Donelaitis išverstas į 20 kalbų, ką tik pasirodė vertimas į ispanų kalbą, poema verčiama į italų kalbą, yra parengti dar du nauji vertimai į rusų ir vokiečių kalbas, – ne tiek jau tų dulkių ant Donelaičio. O Lietuva turi daug gražių ir kūrybingų žmonių, gal nereikės čiaudėti.
2013 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pristatė Jūsų sudarytą naują „Metų“ leidimą. Vizualinė teksto pusė kiek neįprasta tuo atžvilgiu, kad jo eilutės dr. Eglės Patiejūnaitės yra išmargintos daugybe pabraukimų – tai skaitovui skirta skanduotė ir jos ženklai žymi turimus pabrėžti skiemenis. Gal išties šis tautos epas turi skleistis tik balsu ir tik skambiai, ritmingai ir muzikaliai? O gal šiandien yra tiesiog patogiau ir parankiau Donelaičio tekstą ne skaityti, o imti ir klausyti ir klausant jį permanyti?
„Metai“ ir anksčiau buvo kirčiuoti. Nauja tik tai, kad sužymėtos ir kirčiuotos pėdos. Šešios vienoje eilutėje. Visada kirčiuotas pirmasis skiemuo, kad ir koks nereikšmingas jis atrodytų. Nereikia bijoti dviejų kirčių viename žodyje, reiktų taip ir kirčiuoti, skaitant eilutė turėtų banguoti. Beveik ir visos taisyklės. Reikia bandyti garsiai skaityti. Ir nebijoti suklysti. Mes pateikėme tik galimybę ir keletą bendrųjų taisyklių, kaip skaityti balsu. Šiaip reiktų pasakyti, kad tikrai daug viešo netaisyklingo hegzametro skaitymo. Tai sutarkime, kad tiesiog šiemet kartu išmoksime išties fenomenalaus dalyko – lietuviškojo, tikrai unikalaus hegzametro, sukurto Mažosios Lietuvos dainiaus ateinančioms kartoms. Susikurkime ir išsaugokime unikalų lietuviškumo geną, padėsiantį išlikti lietuviais globaliame pasaulyje.
