„Tai yra turbūt pirmas atvejis. Išimtis, kuri tikrai neturėtų tapti taisykle. <...> Mes susitikome su ypatingu reiškiniu, ypatingu kūrybiniu intensyvumu, kūrybine energija, kuri prasitęsė į ateitį, tebėra gyva ir gyvybinga dabar“, – spaudos konferencijoje sakė V.Daujotytė-Pakerienė.
Vis dėlto A.Kemežys nebuvo pirmasis menininkas, kuriam Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta po mirties. 1991 m. ji buvo skirta rašytojui Broniui Radzevičiui, mirusiam 1980 m.
15min susisiekus su V.Daujotyte-Pakeriene, ji apgailestavo, jog B.Radzevičiui skirtą premiją prisiminė tik po spaudos konferencijos, tačiau teigė, jog jei komisija į šį atvejį dėmesį būtų atkreipusi anksčiau, tai laureatų sąrašo tikrai nebūtų pakeitę.
„Priešingai, būtume tiesiog jautęsi tvirčiau, ramiau, nes tai darėme su įtampa, skausmingai svarstydami. Pirmiausia, aš pati turėjau prisiminti [kad B.Radzevičiui buvo paskirta premija], nes tai jau buvo mano laiku, o B.Radzevičius man buvo labai artimas rašytojas, pažinojau jį. Bet tuo metu to fakto apie premijos skyrimą neprisiminiau ir specialiai netikrinau, ką būtų buvę galima padaryti. Tačiau tai nieko nebūtų pakeitę“, – kalbėjo V.Daujotytė-Pakerienė.
Socialiniuose tinkluose pasigirdo svarstymų, ar tokių atvejų, kai premija skiriama po autoriaus mirties, gali padaugėti, bei kiek metų po kūrėjo mirties premija vis dar gali būti skiriama.
Paklausta, ar panašūs klausimai buvo svarstyti Nacionalinių premijų skyrimo komisijoje, V.Daujotytė-Pakerienė teigė, jog vertino individualų atvejį.
„Visą laiką bijojome sukurti precendentą. Ypač – galvojant apie premiją už viso gyvenimo indėlį. To neturėtų būti. Tačiau šiuo atveju galvojome ne apie praėjusį laiką, bet apie darbų gyvybingumą – A.Kemežio operatoriniai darbai filmuose vis dar pasirodo ir dar pasirodys. Jie labai gerai vertinami. Ir iš tiesų tebegyvena dabarty. Pagrindinis argumentas – kad kūryba būtų gyva dabar, net jei ir yra atsiskyrusi nuo autoriaus“, – kalbėjo V.Daujotytė-Pakerienė.
Spaudos konferencijoje komisijos narys Nerijus Milerius kalbėjo: „Tai – gyvas kūrėjas, nes jo kūryba nesibaigė su jo paties mirties faktu“, – kalbėjo N.Milerius, jis pridūrė, jog vis tik ypač svarbu, kad menininkas būtų įvertintas savo laiku – ne per anksti ir ne per vėlai.
Kaip 15min informavo Kultūros ministerija, premijos išmokėjimas šiuo atveju bus vykdomas atsižvelgiant į Civilinio kodekso 5.11 ir 5.13 straipsnius. Tai reiškia, jog premija bus išmokama sutuoktinei.
Nacionalinė premija operatoriui Audriui Kemežiui paskirta už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį.
Audrius Kemežys (1973–2018) dirbo prie daugiau nei trisdešimties filmų. Tarp jų – „Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“, „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė), „Pokalbiai rimtomis temomis“, „Balkonas“, „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Prieš parskrendant į Žemę“, „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (rež. Arūnas Matelis) ir kt.
Jis pelnė keturias „Sidabrines gerves“, 2010 m. apdovanotas Lietuvos kinematografininkų prizu.
Ketvirtadienį paskelbta, jog Nacionalinę kultūros ir meno premiją taip pat pelnė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Darius Meškauskas, rašytojas Vytautas Martinkus, dramaturgas Marius Ivaškevičius, tarpdisciplininio meno kūrėjas Artūras Raila.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat skiriamas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – 30,4 tūkst. eurų.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.