A. V. Burbos grafikos paroda reikalauja tikėjimo tikėjimais

Vienas iš ryškiausių Lietuvos grafikų Augustinas Virgilijus Burba praėjusį penktadienį „Laiptų galerijoje“ pristatė grafikos parodą „Kalbėjimas juoda balta“, kurią vienija bendra tema – K. Donelaičio 300 metų jubiliejus. Tai – pirmoji personalinė šio menininko paroda Šiauliuose, kuri susideda iš naujausių, didelio formato linoleumo raižinių. Darbai daugiaplaniai, juose gausu įvaizdžių, detalių, veidų, folkloro detalių.
Augustinas Virgilijus Burba
Augustinas Virgilijus Burba / Artūro Staponkaus nuotr.

– Kaip kilo ši grafikos paroda?

– Kaip žinia, paroda skirta Kristijono Donelaičio metinių proga, o kūrinių čia daug ir jie yra trejų metų darbo, įskaitant 2012 metų pabaigą. Tiesa, ne visi darbai čia tilpo, nes temų daug ir jos vis kraunasi ir dabar dar vis sukasi galvoje.

Tuos kūrinius dariau negalvodamas apie tikslą, tai nebuvo kokie nors užsakymai, tiesiog vartaliojau savo piešinius ir galvojau kaip, profesionalia kalba sakant, tai įgyvendinti medžiagoje.

Darbuose vyrauja juoda balta spalvos, o kalbėjimas? O kaip grafikas gali kitaip kalbėti, pranešti jums pranešimą? Tai yra mano kalba, bet ta kalba yra ne žodinė, ne lingvistinė. Dedu juodus ir baltus brūkšnelius ir jų dėliojimas ir gaunasi tarsi mano kaip grafiko kalba.

– Su kokiais sunkumais susiduriate savo darbe?

Tuos kūrinius dariau negalvodamas apie tikslą, tai nebuvo kokie nors užsakymai, tiesiog vartaliojau savo piešinius ir galvojau kaip, profesionalia kalba sakant, tai įgyvendinti medžiagoje.

– Sunkiausia yra mintis, kad galbūt kažkada man nebepatiks tie darbai, kuriuos sukūriau, arba kai pradedi galvoti, kad galiu nebetekti galimybės daryti tą darbą.

Kai prasideda abejonės... O kai apie tai negalvoji, tai niekas ir nesunku, viskas tik malonumas!

Pasiruoši formą, raižai ir spausdini. Maloniausia ir lengviausia darbe yra tai, kad gali kada nori atsisėsti prie popieriaus ir daryti tai, ką pats nori – kurti, kada nori raižyti ir eksponuoti.

– Kaip vertinate liaudies kūrybą?

– Aš esu ganėtinai liberalas, laisvai apmąstau šiuos dalykus.

Tačiau jeigu tautosaka yra, tuo senuoju supratimu, arčiau liaudies meno, tai tautos atžvilgiu taip, aš kalbu savo tautos, kuriai ir priklausau, kalba.

Tačiau K. Donelaitis man nėra tautosakininkas, jis – klasikas, nors ir patys žodžiai, epitetai, kuriuos liaudis iškultivuoja yra ir paimti iš tautosakos, bet jo kūryba yra profesionali. Koks nors Dionizas Poška yra daugiau tautosakininkas...

– Ką jums reiškia pats K. Donelaitis?

– K. Donelaitis man reiškia žmogų, kuris kalba apie gyvenimą, kultūringą žmogų, išmanantį apie pasaulį, savo kūryba išreiškiantį, kaip jis supranta jį supančią aplinką ir liaudies kultūrą.

Nemoku nusakyti rašytojo poveikio man vien jo tekstais, datomis, nesiimu iliustratyviai rodyti, kas buvo vykę mus skiriančiame laike.

Mes tiesiog esame įaugę į panašaus buvimo tradicijas daugybe gijų ir tai vienija mūsų darbus. Poeto žemėje yra ir mano pradžia.

– Kas žavi K. Donelaičio asmenybėje, kūryboje?

– Jis rodo savo kūrybinę jėgą, tai man yra pati didžiausia jo vertybė! Žaviuosi jo jėga ir jaučiu, jog ir pats turiu teisę reikšti save, o pasinaudodamas tokia didžia ir garbinga Lietuvai asmenybe, tarsi pats įprasminu savo darbą.

Donelaičio temą suvokiu kaip jėgą, padedančią būti kasdienybės vėjuose, vertybių margumyne. Jo temą, rodos, negali apibrėžti konkretesniu, sutrupintu laiku, erdve. Tik – būvimo kokybe, kultūros dydžiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs