Neatsitiktinai jau antrą kartą „bohemiečiai” imasi G.Puccini kūrybos – 2006 metais pastatyta „Bohema“ buvo parodyta net 40 kartų ir davė kolektyvui vardą. Šio kompozitoriaus kūrybos idealai labai atitinka „bohemiečių“ pagrindinį principą – muzikos ir teatro vienybę. Jaudinama scenos drama G.Puccini buvo tokia pat svarbi, kaip ir muzika. Jis siekė papasakoti žiūrovams įtaigią ir suprantamą be žodžių istoriją.
„Operos pagrindas – tai herojai ir jų elgesys“, – tvirtino G.Puccini, palikęs operos istorijai įspūdingą herojų moterų galeriją.
Laviruodamas tarp tradicijų ir naujovių, klaidžiodamas tarp savo herojų ydų ir dorybių, pasitelkęs muziko talentą, dramaturgo ir psichologo nuojautą, spalvingą savo gyvenimo patirtį G.Puccini skverbte įsiskverbė savo melodijomis į klausytojų sielos gelmes.
„Noriu priversti žmones raudoti”, – rašė maestro po savo pirmosios didžiosios sėkmės – „Manon Lesko“ premjeros.
Naujame „bohemiečių“ pastatyme visos idėjos suaugo į elegantišką ir kartu efektingą, turtingos spalvinės ir emocinės paletės spektaklį. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė kartu su scenografu Dicku Birdu ir kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi skandalingą Manon istoriją perkėlė į dekadentišką XX amžiaus pradžios Paryžių.
Iš teatrališkos 1910 metų Paryžiaus aplinkos į spektaklį atkeliavo kerinti prabanga, ryški spalvų gama, rafinuoti drabužių siluetai, raštų ir faktūrų deriniai, puošnūs aksesuarai, kailiai, plunksnos, orientalistiniai motyvai – net gundantis Manon pilvo šokis!
Prancūzijoje Manon istorija buvo uždrausta kaip „amoralus kūrinys“. Nekaltos paleistuvės, nesavanaudiškos prabangos mėgėjos, kuklios gundytojos, neskiriančios gėrio nuo blogio, fenomenas atskleidė visa, kas moteryje žaviausia ir žemiausia.
Moterys G.Puccini labai traukė, jis jas pažinojo. Išvaizdus muzikas nuolat įsitaisydavo jaunesnių draugužių.
„Aš esu aistringas laukinių paukščių, operos libretų ir patrauklių moterų medžiotojas“, – yra prisipažinęs G.Puccini. Maestro asmeninis gyvenimas buvo spalvingas kaip ir jo operos – jį drebino aistros ir skandalai, buvo užtemdę ištvirkavimo, savižudybės, kalėjimo šešėliai.
Nenuostabu, kad kompozitorius vaizdavo savo herojes su užuojauta, atmiešta sadizmu. Visos jo operų moterys – siela ir kūnu meilei atsidavusios būtybės, kamuojamos kaltės jausmo ir mokančios už savo poelgius didžiausią kainą.
„Baisoka buvo imtis Manon Lesko. Vargu, ar mano amžiaus solistės dažnai susiduria su šia sudėtinga partija. Manon yra kontrastinga asmenybė, daugiaplanis vaidmuo tiek muzikos, tiek aktoriniu atžvilgiais. Man artima Manon. Tačiau dėl to kurti šį vaidmenį – ne lengviau”, – pasakoja Asmik Grigorian, įkūnijusi Manon Lesko.
Vaidas Vyšniauskas arba kitaip – Kristianas Benediktas, atliekantis de Grijė – be išlygų Manon mylinčio jaunuolio – vaidmenį, sako, kad pats tiki besąlygiška meile: „Dabar, kai pasaulyje tiek daug falšo, nusivylimo, mums reikia veikalų, kuriuose aukštinami idealai. Manon Lesko istorija turėtų kilstelėti žmonių sielas. Juk mintis „jis gyveno dėl meilės ir mirė dėl meilės“ – galėtų būti ir visos G. Puccini kūrybos moto.“
„Manon Lesko“ operos pastatymas yra atliekamas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, kuris teigia, kad šiam darbui stengėsi atiduoti viską, ką gali: „Pastangas pateisina tikslas skleisti grožį ir jaudinti žmonių sielas.“
Bilietus galima įsigyti internete www.bilietai.lt arba visose bilietai.lt kasose.