„Salos vyksta savaime. Literatų bendruomenė, literatų bendrija atranda savo pačios motyvaciją, savo tikslą, kodėl turi rinktis neformaliai – ir ne dėl to, kad kas nors būtų nurodęs, o kad mums patiems reikia“, – taip seminaro atidarymo metu kalbėjo „Literatūros salų“ vadovas Mindaugas Kvietkauskas.
Anot jo, seminaro vieta pati diktuoja pranešimų temas: „Esame paribio krašte – Šalčininkų rajonas yra lūžinė teritorija, kelianti ir dabar daugybę klausimų dėl tautų ir kalbų santykio. Jašiūnai taip pat yra svarbus centras – čia Vilniaus universiteto žymių profesorių Balinskių, Sniadeckių dvaras, kuris taip pat tapo ir Apšvietos bei romantizmo sandūros tašku. Čia pat Rūdninkų giria, kur telkėsi žydų partizanai, pabėgę iš Vilniaus geto.“
„Esame paribio krašte – Šalčininkų rajonas yra lūžinė teritorija, kelianti ir dabar daugybę klausimų dėl tautų ir kalbų santykio“, – teigė M.Kvietkauskas.
Su paribio žmogumi seminaro pradžioje pažindino doc. Kristina Rutkovska, kuri savo pranešime „Konceptualus paribio gyventojo paveikslas“ kalbėjo apie dirbtinai egzistuojančią sieną tarp Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautybių žmonių.
Dokt. Lina Leparskienė mėgino nutraukti paslapties šydą nuo vis dar plačiosios visuomenės iki galo nepažintos karaimų tautos. Savo pranešimu „Daugiatautė Trakų bendruomenė karaimų pasakojimuose“ ji iliustravo visuomenės tarpusavio santykius per dialogus su vietos gyventojais, kurių teigimu nėra tokio į „savus“ ar „nesavus“.
Doc. Žydronės Kolevinskienės pranešimo tema – „...lauktume ant Nemuno kranto“: Plokščiai kaip XIX a. kultūros židinys“. Nors pati literatūrologė nėra iš Plokščių kaimo, ši vieta ją patraukė vykdant moterų kaip to meto kultūros veikėjų ieškojimus. Savo pranešime ji pabrėžė, kad XIX a. gyvenusi Kriaučiūnų šeimyna, būtent Sofija Kriaučiūnienė prisidėjo prie to meto lietuvininkų kultūrinio gyvenimo.
Vis dar neišverstą, bet puikiai to meto žydų vidinius išgyvenimus, moralę bei religijos tradicijų prasmę aprašantį Chaimo Grades romaną nagrinėjo docentė Aušra Pažėraitė savo pranešime „Šabas ir mirtis: Dievo praradimo epopėja litvakų rašytojo Chaimo Grades romane „Mano mamos šabai“, taip užbaigdama pirmosios seminaro dienos akademinę dalį. Vakarą vainikavo jau gražia tradicija tapęs literatūrinis protmūšis.
Antrąją dieną seminaro dalyviai persikėlė į Jašiūnų dvarą, kur toliau buvo skaitomi akademikų pranešimai. Apie dvarus kaip kultūrinius tinklus kalbėjo istorikė dr. Reda Griškaitė, kurios pristatyta tema – „Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai (XIX a. 4–7 d.)“. Savo pranešime R.Griškaitė akcentavo dvaruose vykusių kūrybinių procesų bei čia gyvenusių istorikų svarbą. Jos teigimu, besikeičianti politinė padėtis rodo, kaip aktualu „įstorinti ne savo giminę, ne savo lizdą, bet savo kraštą“.
Savo pranešime R.Griškaitė akcentavo dvaruose vykusių kūrybinių procesų bei čia gyvenusių istorikų svarbą. Jos teigimu, besikeičiančios politinės padėtys parodo, kaip aktualu „įstorinti ne savo giminę, ne savo lizdą, bet savo kraštą“.
Savo pranešimą „Tarp gimtųjų vietų graudulio ir nebūties troškimo: Vladislovo Sirokomlės Mokykliniai metai (Szkolne czasy) ir Cupio dissolve“ skaitė svečias iš Poznanės, profesorius Radosławas Okulicz-Kozarynas (UAM), o Dr. Jolita Mulevičiūtė vizualiu pristatymu „Foto-auto-biografija: grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (1837–1905) kūrybos pavyzdys“ užbaigė akademinę dienos dalį. Menotyrininkė pristatė itin įdomių XIX a. fotografijos darbų, vaizduojančių grafo Kosakovskio šeimos portretus, kurie tam tikra prasme prilygsta vizualiniams žmogaus savybių tyrinėjimams.
Po pranešimų vyko ekskursijos po patį dvarą ir Jašiūnų apylinkes – greta esančius Tabariškes, Turgelius bei buvusios Paulavos respublikos griuvėsius. Didžiulį įspūdį paliko galimybė pamatyti Anos Krepštul darbus, kuri dėl kaulų osteoporozės patyrė virš 70 lūžių, o gyvenimo pabaigoje tapo alergiška net dažams, kuriais tapė. Taip pat pavyko patekti į Mikniškių Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ parapijos vidų, apie kurios ganėtinai uždarą ir ne taip plačiai visuomenei žinomą bendruomenės gyvenimą pasakojo viena iš čia gyvenančių parapijiečių – tokia tiesioginė patirtis padėjo dar labiau įtvirtinti tai, apie ką seminaro metu buvo kalbama gana teoriškai.
Vakarą Jašiūnų dvare pradėjo Lietuvos tautų muzikos tyrinėtojos ir atlikėjos dr. Marijos Krupoves-Berg bei Vytauto Mikeliūno muzikinė paskaita „Pieśń ujdzie cało / Daina išliks“. Koncerto metu skambėjo lenkų, lietuvių, baltarusių, jidiš bei totorių dainos, kurias dainavo ir patys seminaro dalyviai – žiūrovai.
Kiek vėliau, grįžus į „Aukštupio“ sodybą, vyko susitikimas su poetu Mindaugu Nastaravičiumi, kurį kalbino žurnalistas Marijus Gailius. Autorius, kilęs iš Marijampolio, kalbėjo apie krašto įtaką kūrybai bei keistą norą ir galimybę išgyventi paribyje.
Autorius, kilęs iš Marijampolio, kalbėjo apie krašto įtaką kūrybai bei keistą norą bei galimybę išgyventi paribyje.
Galiausiai vakarą užbaigė dar viena tradicija – improvizuoti poezijos skaitymai ir šokiai iki aušros.
Paskutinę seminaro dieną vyko ne pirmus metus inicijuojama „Studentų pieva“, kurios metu neformalioje aplinkoje skaitomi jaunųjų mokslininkų pranešimai. Nuo lietuvių skaitymo ypatumų XIX a., „Nenaudėlių draugijos“ satyrų nagrinėjimo iki Wirginios Woolf kūrybos kaip jos autobiografijos interteksto.
Oficialiąją programą baigė prof. Dainiaus Vaitiekūno moderuojama diskusija apie kultūros periferijų dabartį, kurios metu buvo pabrėžta, kad seminaras buvo tam tikra pačios „paribio“ sąvokos dekonstrukcija – dalyviai, savo akimis išvydę šio krašto realybę, sutiko, kad tai, viso labo, tik gyvenimas. Galiausiai buvo prieita išvados, kad net ir menamo paribio bendruomenės nori ir įvairiais būdais stengiasi panaikinti visas esamas sienas, neretai sukurtas biurokratinių prietaisų ar klaidinančių medijų.
