Teatrologė E.Bajorinienė sako, kad klasiką statyti, matyt, lengviau, nes ji jau parašyta ir patikrinta laiko, jau sudėliota į lentynas. Tuo metu su šiuolaikinėmis pjesėmis ir jų autoriais dirbti sudėtingiau.
Kalbėdama apie klasiką E.Bajorinienė nusikėlė į jaunystės metus, kai savęs klausdavo: kodėl Lietuvoje nėra Shakespeare‘o teatro tradicijos, kuri kitose šalyse labai ryški? Tuo metu Lietuvoje be vieno kito spektaklio šiai tradicijai net nebuvo materialaus pagrindo, nebuvo ką nagrinėti.
„Tačiau prieš maždaug penkiolika metų Shakespeare‘o išdrįso imtis net ne vienas režisierius: Eimuntas Nekrošius statė „Hamletą“, „Otelą“ ir „Makbetą“, Oskaras Koršunovas estafetę perėmė su „Vasarvidžio nakties sapnu“, „Hamletu“ ir „Miranda“. Beje, šis spektaklis rodo labai įdomų režisieriaus elgesį su klasika, netgi su kūrinio pavadinimu, kuris jau nebe „Audra“, – svarstė E.Bajorinienė.
Jos nuomone, klasikos gyvenimo pavidalus dabar kuria ne tik režisierius, bet visi teatro žmonės.
„Tokiu būdu spektakliai pagal klasikinius kūrinius gimsta iš improvizacijų, sukuriamų be dramaturgų pagalbos. Tai – bendras teatro kūrėjų darbas. Tai rodo, kad klasika kaip terminas, kaip reiškinys yra įsismelkusi į dabartinę teatrinę realybę įvairiausiais pavidalais. Jos ribos yra guminės, viskas priklauso nuo dramaturgo kūrybinės valios, ambicijų, talento“, – kalbėjo teatrologė.
Jos nestebina tendencija, kad pastaraisiais metais justi klasikinių kūrinių teatruose atgimimas.
Mūsų pasaulis toks fragmentuotas, netikras ir fantomiškas, gyvename tokiose simuliakrinėse realybėse, kad kūryboje reikia patikimo partnerio, tam tikrų atramos taškų, kurie tavęs neišduotų, kad turėtum atsparos taršką ir galėtum judėti toliau.
„Mūsų pasaulis toks fragmentuotas, netikras ir fantomiškas, gyvename tokiose simuliakrinėse realybėse, kad kūryboje reikia patikimo partnerio, tam tikrų atramos taškų, kurie tavęs neišduotų, kad turėtum atsparos tašką ir galėtum judėti toliau. Šiuolaikinė dramaturgija tokio pagrindo tarsi nesuteikia“, – svarstė E.Bajorinienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad klasikoje yra sukoncentruota epochos, kurioje kūrinys parašytas, energija. Joje kaip suspaustoje ląstelėje telkiasi ir istorinės laikmečio įtampos, filosofinės–estetinės nuostatos, visuomenės sanklodos dalykai ir t.t. Klasikiniai tekstai turi labai daug briaunų, todėl jie nėra išsemiami“, – apibendrino teatrologė.
Klasikoje slypi gyvastis
Diskusiją moderavęs teatro kritikas V.Jauniškis režisieriaus J.Vaitkaus paklausė, kaip jis jaučiasi, imdamasis statyti klasiką. Ar susidūrimą su ja vertina kaip darbą su eiliniu kūriniu, o gal meta jai iššūkį, nori su ja susigrumti, gal net nugalėti?
Režisierius užtikrino, kad grumtis su klasika tikrai nereikia. „Ji tiek imli ir plati, kad tereikia rasti savo temą. Gyvendamas šioje visuomenėje supranti, kad turi ieškoti temos, kuri įgarsintų tą nerimą, kuris yra žmonėse. Statyti spektaklį tik tam, kad pastatytum, kad uždirbtum pinigų ar pasipuikuotum savimi, tėra sportinis interesas, o man norisi pajusti ryšį su žmonėmis“, – kalbėjo J.Vaitkus.
Jis atkreipė dėmesį, kad dabar visuomenė labai susvetimėjusi, tiesioginio kontakto tarp žmonių vis mažiau.
Klasikoje slypi gyvastis, nervas, kuris rusena, kas sugeba per tą laiko sluoksnį įpūsti ugnį, tas klasiką ir pažadina.
„Todėl klasika teatro žmogui lieka kone vienintelis būdas suprasti, ar gyveni šioje žemėje, ar dar esi į ją įsirėmęs, ar tik pasimetęs svajoji. Klasikoje slypi gyvastis, nervas, kuris rusena, kas sugeba per tą laiko sluoksnį įpūsti ugnį, tas klasiką ir pažadina“, – įsitikinęs J.Vaitkus.
Sena, bet genialu
Režisierius klausytojams priminė, kad žmogus yra ribotas, jis niekaip nenugalės mirties. Tačiau per klasiką galima ieškoti gyvasties resursų ir išsiaiškinti, kas mes esame ir kas su mumis vyksta.
„Naujos idėjos ir religijos, nauji gelbėtojai visada kelia įtarimų. Niekada nereikia galvoti, kad naujas atrastas dalykas yra panacėja, kuri visus išgelbės. Susidūręs su klasikiniu kūriniu suvoki, koks esi ribotas ir mažutis, tačiau kartu ir didelis, nes gali bendrauti su praeitimi, su mus jau palikusiu pasauliu ir semtis išminties, kaip reikia gyventi, kokias vertybes puoselėti. Tie, kas to nesupranta, taip ir mirs su vaikiškomis smegenimis“, – teigė J.Vaitkus.
Su režisieriumi prie Henriko Ibseno pjesės „Visuomenės priešas“ dirbęs aktorius D.Gavenonis sakė, kad jam klasika yra magiškas dalykas.
„Tu prabyli tuo senu tekstu, bet žiūrovą ir tave patį persmelkia toks gilus įsitikinimas, kad tai parašyta šiandien ir būtent tau. Klasikoje užfiksuotas laiko pulsas paradoksaliai ir genialiai skamba šiandien. Spektaklio „Dugne“ (pagal Maksimo Gorkio pjesę – red. past.) žiūrovai galvoja, kad mes kalbame savo tekstus ir kreipiamės konkrečiai į juos. Ir Shakespeare taip yra, ir Ibsene“, – kalbėjo D.Gavenonis.
Man kaskart didžiulė intriga susidurti su klasika, nes ten galima rasti būtent šiandienę pjesę ir kalbėti šiandienos žmogaus vardu.
Svarstydamas, kas yra klasika, jis prisiminė savo tėvą – iš profesijos statybininką, dabar – pensininką.
O.Koršunovo režisuotas „Oidipas karalius“ kadaise jam buvo įspūdingiausias spektaklis. „Po spektaklio jis sakė: „Nieko nesupratau, bet man buvo gera stebėti tokį didį dalyką.“ Po „Hamleto“ tėvas pasakė, kad dabar jam šis spektaklis yra pirmoje vietoje. Tada pažiūrėjo „Visuomenės priešą“ ir dabar pirmoje vietoje yra pastarasis. Tėvas paaiškino: „Todėl, kad aš viską supratau, vat čia tai klasika!“ Jis pasijuto taip, lyg spektaklis būtų skirtas jam. Jis galvoja, kad H.Ibsenas galvoja taip, kaip jis. Todėl man irgi kaskart didžiulė intriga susidurti su klasika, nes ten galima rasti būtent šiandienę pjesę ir kalbėti šiandienos žmogaus vardu“, – sakė D.Gavenonis.
