Naująją meno galeriją 80 km nuo Vilniaus įsteigė Molėtų rajono savivaldybė ir Alantos technologijų ir verslo mokykla (Alantos TVM). Nuolatinėje ekspozicijoje – dailininko V.Žuko dovanoti kūriniai: aliejinė ir mineralinė tapyba, koliažai, piešiniai, glazūruoti reljefai ir keramikos pano. Dvaro salėse įdiegta profesionali galerinė šviesų instaliacija, apsaugos sistema.
Aštuonių salių ekspozicija paskirstyta pagal kūrybinius laikotarpius, temas, siužetus: Alanta, Flamandija, Kalnų skulptūros, Šventųjų gyvenimai, Justinas Mikutis, Kaukolės ir kaukės ir kt. Kūrinių autorius sako: „Kolekcija sudaryta pagal užgimimo, gyvenimo žydėjimo ir mirties ženklų principus, čia mažai pramogos, daugiau tylios egzistencinės įtampos tarp sacrum ir profanum“.
Dailės istorikė Nijolė Adomonytė apie V. Žuką rašė, kad „jo plastika pasižymi dvikrypte eiga: ji turi judėjimo laisvę ir tarsi nekoordinuotą, todėl nerimą keliančią sklaidą, bet kartu atrodo sukaupta, tvirtai suręsta, alsuojanti koncentruota energija“ („7 meno dienos“, 2000).
V.Žukas sako, kad jį „kartais siutina, jog vaizduojamasis menas yra toks statiškas, apribotas nedidelio ploto“. Kartais jis pavydi kino menui, baletui, cirkui, operai.
Naujojoje Alantos dvaro ekspozicijoje – dešimtinė koliažų: „Vaikų sapnai“, „Ikaras“, „Tuščias sekmadienis“, „Ar aš panaši į Bernadette Soubirous?“ ir kt.
„Skaityti, šifruoti koliažą visada svarbu. Temos paradoksas – viena svarbiausių šio žanro savybių, bet tas paradoksas nebūtinai aštrus, dažniau jis netiesioginis, pridengtas, čia nemaža lyrikos ir ironijos“, – sako autorius.
Menotyrininkas dr. Vidas Poškus spaudai parengtoje studijoje rašo apie dailininko meilę – mineralinę tapybą: „V.Žuko tapybos ir keramikos minerališkumas yra platesnis: 1) gemaloginis, brangakmeniškas yra spalvinis jo mąstymas – raibuliuoja visatos spalvomis, o kiekvienas akmuo (ir dailininko kūrinys) yra lyg sumažintas pasaulio atspindys; 2) šios prigimties yra jo sukurtų daiktų paviršiai, primenantys magminės, nuosėdinės kilmės uolienų tekstūras; 3) minerališki jo kūriniai yra savo formomis, natūraliais, istorijos, gamtos ir dar kitokių vėjų nugludintais siluetais bei paviršiais, monumentaliomis apimtimis ir kietomis struktūromis“.
Pats autorius sako, kad jį „kartais siutina, jog vaizduojamasis menas yra toks statiškas, apribotas nedidelio ploto“. Kartais jis pavydi kino menui, baletui, cirkui, operai – kur daug tiesioginės dinamikos, balso, garso, besikeičiančių šviesų: „...bet tas pavydas nėra fatališkas, nes mano specialybė turi kitą nelygstamą pranašumą – mūsų produktai yra tylūs, nors gali sukelti dideles vidines emocijas, be to, užtenka užmerkti akis arba nusisukti, ir prastas kūrinys dingsta iš tavo gyvenimo“.
Iki 1915 metų Alantos dvaro savininkas kunigaikštis Pac-Pomarnackis turėjo gausią ir vertingą porceliano kolekciją. Šiandien visose dvaro salėse kartu su šiuolaikinio dailininko kūriniais eksponuojamos išdidintos Alantos dvaro įkūrėjų salių nuotraukos (100x150 cm). Iki sovietų okupacijos dvaro savininkas buvo nepriklausomos Lietuvos ministras Balys Sližys. Pastaruosius tris dešimtmečius Alantos dvaro išsaugojimu rūpinasi Alantos TVM direktorius Vladas Pusvaškis.
V.Žuko galerijos atidarymo proga solidžią dovaną atsiuntė ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, Alantoje praleidęs savo vaikystę, iki šiol vadinantis save alantoku. Jis naujajai galerijai dovanojo Lietuviškosios Bostono enciklopedijos 37 tomus, taip pat Pasaulio Civilizacijų Istorijos 11 tomų, Juozo Brazaičio raštus. Knygos bus eksponuojamos ir galės būti skaitomos čia pat, Alantos dvaro salėse.
Naujoji galerija Alantos dvare veiks muziejaus režimu, lankymas mokamas.
