A.Griškevičiaus kūryboje žmogus dažnai būna didesnis už aplinką, ji neadekvačiai sumažinama santykyje su žmogumi, taip tarsi dar stipriau pabrėžiamas nepagrįstas žmogaus susireikšminimas ir tuštumas.
Kartais žmogaus kūnas yra suskaidomas į dalis, kurios virsta viena iš nereikšmingų tobulos kompozicijos detalių. Ši tendencija ypač ryški natiurmortuose – neatsitiktiniuose mirties simboliuose. Autorius sąmoningai slepia žmogaus veidą, tuo pačiu naikindamas jo tapatybę. Tą beveidį kūną, taigi ir nebereikšmingą, kažkas laiko virve pririšęs už kojos.
Dievas? Mirtis? Laikas? Likimas? Bet kuriuo atveju, baigtis – tokia pati. Kūnas nudievinamas ir laikinas žmogaus pavidalas susilieja su aplinka. Net Leonardo Da Vincio „Vitruvijaus žmogus“ A.Griškevičiaus kūryboje virsta simpatišku vyresnio amžiaus vyro kūnu, įspraustu į iš lazdyno susuktą ratą, o netobulas rakursas tik sustiprina netobulą netobulumo liudijimą.
Dievas? Mirtis? Laikas? Likimas? Bet kuriuo atveju, baigtis – tokia pati.
Dar viena ironiška žmogaus kūno suvokimo interpretacija – trofėjai. Žmonių kūno dalys tampa trofėjais ant sienų šalia elnių, vanagų, vėžių ar ožiaragių. Kas gali kolekcionuoti žmones? Tik tas, kas yra stipresnis už jį. Dievas ar Mirtis?
Dievo, mirties, laiko simboliai būdingi visai A.Griškevičiaus kūrybai, tačiau jis nekalba apie religiją. Naudojami bibliniai motyvai ir simboliai fotografijoje suskamba visu savo realistiniu, gyvo ir tikro žmogaus šiurpumu. Tačiau žmonių ir mutantų santykio klausimas lieka atviras.
Dalis mutantų laukia dangiškosios manos, kiti saugo požemių ugnį, dar kiti stebi vandenį arba saulėlydį, nardo į žemę, „šviečiasi“, o dar kiti – atgailauja... Tarp jų – moteris ryjanti smėlį („Iš dulkės kilęs, į dulkę pavirsi“) iš laikrodžio, kurį kažkas laiko. Žydų herojė Judita, šį kartą gelbėjanti... Ką? Tokios metaforos kaip nukirsta galva, burbulų pūtimas, laimės medžiojimas žymi nerealius pasaulio norus, jo niekingumą ir nepastovumą, mirties buvimą.
 |
| Algio Griškevičiaus nuotr./„Iš mutantų gyvenimo 2012-2013“ |
„Nuėmimas nuo obels“ – ne tik tiesioginė užuomina į biblinę Ievos ir Adomo istoriją, bet tai – ir nukryžiavimo simbolis, tik aukštyn galva. Ir vėl A.Griškevičiaus kūrybai taip būdinga ironija ir absurdas.
Kita fotografija – „Jos gundymas“ tik patvirtina biblijos temų universalumą, tik gyvatė čia – virvė – vedanti mintis savanoriško išėjimo link.
Nors serija „Iš mutantų gyvenimo“ – tiesiogiai nesusijusi su krikščionybe, amžinieji biblijos motyvai neišvengiamai susiję su dailės istorija ir daugeliui iš mūsų yra užkoduoti religiniai simboliai.
Nors serija „Iš mutantų gyvenimo“ – tiesiogiai nesusijusi su krikščionybe, amžinieji biblijos motyvai neišvengiamai susiję su dailės istorija ir daugeliui iš mūsų yra užkoduoti religiniai simboliai.
Paradoksalu, kai krikščionybė išgyvena vieną sudėtingiausių savo istorijos etapų, menininkas, kritikuodamas dabartį, naudoja simbolius, kurie mums asocijuojasi su religija, šiuolaikinės visuomenės beprasmybei išreikšti. Ši beprasmybė ir absurdas virsta taiklia dabarties vizualizacija.
Galbūt bibliniai motyvai įsitvirtinę visose meno formose tampa tinkamiausia kalba pabrėžti tai, ką visi suvokiame, bet iš to paties tuštumo šiandien negalime pripažinti.
Beje, skiriamasis mutantų ženklas – paukščio galva. Nesu tikra, ar simbolių kalba reikšminga ir šį kartą, tačiau bet kuriuo atveju jo buvimas brėžia dar vieną priešpriešą tarp simbolio prasmės ir kritikos objekto. Paukštis – amžinumo išlaikymo pagalbininkas, žmonių gerovės sargas, laisvos dvasios simbolis. Taip pat tai augimo, gausumo, dvasinio pakilimo bei įkvėpimo simbolis. Ši priešprieša sugrąžina klausimą: ar mutanto kaukė mums tinka?
A.Griškevičiaus fotografijų parodos „Iš mutantų gyvenimo“ atidarymas rugsėjo 10 d., antradienį, 17.30 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto fotografijos galerijoje“ (Gedimino pr. 43, Vilnius). Parodoje bus pristatyti naujausi, 2012-2013 metų kūriniai.
