Todėl kapstytis iš duobės teko pačiam. „Pradžioje nėriau į darbą, tačiau net ir didžiulis fizinis nuovargis nepadėjo ramiai miegoti naktimis. Man buvo blogai, kol netikėtai atradau bonsus“, – pasakojo K.Ptakauskas.
Pirmąjį savo bonsą alytiškis nusipirko iš draugo 1989 metais. Tuomet Lietuvoje nebuvo jokios informacijos apie Tolimuosiuose Rytuose praktikuojamą ir šimtmečius gyvavusį meną bei jo teikiamą gydomąją jėgą sužeistai dvasiai.
Bonsus auginantis žmogus kartu yra ir sodininkas, ir menininkas, nes turi mokėti ne tik prižiūrėti augalą, kad jis gyvuotų tiek, kiek natūralioje gamtoje. Jis turi matyti ir grožį bei jį kurti, – sako bonsų augintojas.
Visa tai lietuvis atrado savarankiškai, kaip dabar prisipažįsta, gerai net nežinodamas, kas tas bonsas.
„Intuicija“, – taip pirmuosius žingsnius formuojant bonsus įvardino K.Ptakauskas. Dabar jo kieme Alytuje įkurtas tikras japoniškas sodas, kuriame netrūksta net auksinių karpių.
„Palietus juos išsipildo net slapčiausi norai“, – tikina šeimininkas, čia pat priduriantis, jog 3 metrų gylio tvenkinys, kuriame plaukioja japoniškuose soduose įprasti karpiai, iškastas jo paties rankomis.
Su šia vieta susijusi ir dar viena K.Ptakausko gyvenimą sukrėtusi nelaimė: ruošdamas tvenkinį vyras įkrito į ruošiamą duobę ir susilaužė stuburą. Niekas, net gydytojai netikėjo, kad jis kada nors vaikščios. Tačiau pats K.Ptakauskas eilinį kartą pademonstravo geležinę valią ir po kelių mėnesių jau buvo ant kojų ir galėjo tęsti pamėgtą veiklą – puoselėti bonsus. O po kurio laiko – ir užbaigti tvenkinį, per kurį vos neliko neįgalus.
Dabar poetišką Ryto rasos sodo vardą turinčioje vietoje galima pasijusti tarsi Japonijoje: alytiškis čia įrengė ir arbatos gėrimo namelį, ir net sausąjį dzeno sodą – vietą, skirtą pabuvimui su savimi, meditacijai.
Privatus sodas, į kurį vedamos ekskursijos
Alytuje įkurtas Ryto rasos japoniškas sodas – privatus. Tačiau tai netrukdo žmonėms plūsti į jį lyg į viešą muziejų. Loreta Ptakauskienė prisimena, kad pradžioje nesidžiaugė, kai grįždama iš darbo prie namų išvysdavo daug automobilių, kartais – ir autobusą, o prie namuose esančio tualeto rasdavo eilutę nepažįstamų žmonių.
„Kai kurie jų net nustebdavo sužinoję, kad čia – privatūs namai, kuriuose mes gyvename“, – sakė savo vyrui užsiimti mėgstama veikla niekada netrukdžiusi L.Ptakauskienė. Pati ji taip ir „nesusirgo“ bonsais. O štai Japoniją ir jos kultūrą pamilo. Todėl visada džiaugiasi, kai į jų namus atvyksta svečių iš tolimų Azijos kraštų.
„Arbatą čia yra gėrę ir Japonijos menininkai, ir ambasadoriai, ir kiti diplomatai...“ – apie Ryto rasos sode pabuvojusius svečius pasakojo L.Ptakauskienė.
„Bonsai atvėrė man pasaulį, dėl jų net nuvykau į savo svajonių šalį Japoniją ir turėjau retam žmogui pasitaikančią progą apsilankyti imperatoriškuose soduose“, – sako K.Ptakauskas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po traumuojančios patirties Afganistane – kelionė į save, kuriant japoniškus sodus
Jo darbai įvertinti Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje ir kitur. Japoniškų sodų meistro vardą, bonsų meistro kvalifikaciją turintis alytiškis liūdnai juokauja, kad tikriausiai yra garsesnis svetur nei Lietuvoje. Vis dėlto neatsisako savo tikslo šviesti lietuvius. Todėl jau dešimt metų organizuoja bonsų ir suisekių parodas. Taip pat aktyviai prisideda organizuojant ir Japonijos kultūros festivalį, kuris šiemet rugsėjo 2-4 dienomis Alytuje vyks jau penktąjį kartą.
Renginio programa šiemet – kaip niekada plati. Be to, šių metų festivalis turi ir kilnią misiją – paskutinę festivalio dieną, rugsėjo 4 d. 18 val. vyks uždarymo koncertas, kurio metu svečiai bus kviečiami pasidalinti savo gerumu ir paremti fondą „Rugutė“, besirūpinantį onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais.
Pomėgis, tinkamas turintiems negalią
Nors pastaraisiais metais netrūksta publikacijų, teigiančių, jog japonai vis dažniau serga įvairiomis psichinėmis ligomis, taip pat kamuojami psichologinių problemų, K.Ptakauskas įsitikinęs, jog japonai ir kitos tautos, kuriose klesti bonsų kultūra, jau yra atradę savo terapijos būdą.
„Medelių formavimas – tarsi meditacija, turinti terapinį poveikį. Prižiūrėdamas juos negali galvoti apie nieką kitą. Be to, netrūksta darbo kasdien. Toks pomėgis tinkamas skirtingo amžiaus, fizinio pajėgumo žmonėms. Net judėjimo negalią turintys gali prižiūrėti bonsus“, – pasakojo alytiškis.
K.Ptakausko bonsų „sode“ – daugybė skirtingų augalų. Tačiau beveik nuo pirmųjų šios veiklos dienų jis bonsus kuria ir iš lietuviškų medžių – obels, kriaušės, kaštono.
Pasak alytiškio, pasaulyje egzistuoja net bonsų mados: kai kurie meistrai kuria miniatiūrinius miškus, kiti savo kompozicijas mėgsta papildyti miniatiūrinėmis figūrėlėmis – žmonių, pastatų, gyvūnų ir pan. Vis dėlto visais atvejais svarbiausi dalykai – konteineris, į kurį sodinamas medelis, ir pats augalas – išlieka.
Svajonė – viešas sakurų parkas Alytuje
Vaikštant po Ryto rasos sodą sunku patikėti, kad kažkada čia buvo įprastas daržas. Rytietišką ramybės kampelį savo rankomis per keletą dešimtmečių įkūręs K.Ptakauskas iki šiol čia tvarkosi be pagalbininkų. Tiesa, dieną pradeda kartu su saule – sako, taip yra įpratęs ir tik pakilęs kartu su pirmaisiais saulės spinduliais geriausiai jaučiasi.
Savo sodą išpuoselėjęs vyriškis yra padėjęs panašias oazes įkurti ne vienam lietuviui. Į jį kreipiasi ir įmonės, ir privatūs užsakovai. Tokių projektų su didžiuliu užsidegimu besiimantis japoniškų sodų meistras neslepia, kad turi didelę svajonę – norėtų Alytuje įkurti japonišką parką, kuriame augtų sakuros ir kiti rytietiški augalai.
Kas žino, gal po kelerių metų Alytus bus garsus ne tik ilgiausiu pėsčiųjų parku, bet ir tuo, kad būtent šiame Lietuvos mieste galima rasti dalelę Japonijos?
Žinant K.Ptakausko užsispyrimą ir geležinę valią galima beveik neabejoti, kad ši jo idėja bus įgyvendinta.
