„Flamenko baletą „Fuenteovejuna“ A.Gades sukūrė būdamas daugiau nei 50-ies metų amžiaus. Po itin intensyvaus gyvenimo laikotarpio bei neįtikėtinos jo šokio spektaklių – „Kruvinos vestuvės“, kurį matė ir „Multikino“ žiūrovai, „Karmen“ bei „Fuego“ sėkmės, daugelis kitų būtų rinkęsi ramų poilsį, tuo tarpu Gades, per šokį išlavinęs savo kūną, mąstymą ir emocijas, ėmėsi to, ką sugebėjo vos keletas choreografų“, – sako kino centro „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.
Pasak jo, išlikus keliems paties A.Gades liudijimams, šiandienos šokio gerbėjams yra žinomas jo ypatingas gebėjimas įsiklausyti tiek į save, tiek į kitų nuomonę. Prieš pradėdamas darbą, jis ilgai ir lėtai apsvarstydavo savo vidinius išgyvenimus, aplinkinių išsakytas mintis. Kurdamas „Fuenteovejuna“, tyrinėjimams, apmąstymams ir diskusijoms Antonio Gades skyrė dvejus metus ir tik tuomet visą surinktą medžiaga, nebijodamas išmesti tai, kas nereikalinga, perkėlė į šokio spektaklį.
Turtinga ir įvairi šokio kalba spektaklyje apima flamenko, įvairių Ispanijos regionų šokių ir dainų melodijas, rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio kūrybą, turinčią Vagnerio operų bruožų, bei tylą, kurį iškalbingesnė nei bet kokia muzika. „Fuenteovejuna“ šokio kalbą taip pat kuria dinamiškas arba iškilmingas ritmas, šviesos ir spalvos, chaosas bei tiksli geometrija, ją praturtina ir spektaklyje naudojami atributai, tokie kaip valstiečių įnagiai, kurie tampa mirtinais ginklais, ar antklodė, ant kurios atsiskleidžia pagrindinės poros meilė.
Šokio spektaklis „Fuenteovejuna“ pastatytas remiantis to paties pavadinimo Lope de Vega pjese, parašyta 1612–1614 metais ir paremta tikrais įvykiais, apie kuriuos skelbė to meto spauda. Ji pasakoja kaip visas Andalūzijos vidury įsikūręs Fuente Obejuna kaimas sukyla prieš didiko, Calatravos ordino riterių vado Fernano Gomezo de Guzmano išnaudojimą ir galiausiai nubaudžia jį.
