Forume pranešimus skaitė VU Kauno fakulteto docentas dr. Robertas Kudirka, daug metų tiriantis žargoninę ir nenorminę leksiką, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas, VU retorikos ir stilistikos dėstytojas dr. Audrius Valotka ir psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas. Diskusijoje dalyvavo VDU Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė, vertėjas, literatūros kritikas, VLKK narys Laimantas Jonušys, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė, kalbos redaktorė Aira Niauronytė-Leonidovna, rašytojas, literatūrologas dr. Rimantas Kmita, iš anglų kalbos televizijos serialą „Simpsonai“ išvertusi vertėja Ieva Barakauskaitė, etnologė Gražina Kadžytė.
Forumo dalyviai sutarė, kad, nori ar nenori, keiksmažodžiai yra mūsų kalbos dalis. Pasak jų, visuomenei tampant atviresnei, imta laisviau kalbėti anksčiau tabu buvusiomis temomis, tokiomis kaip psichinė sveikata, kūniškumas, seksualumas, priklausomybės, malonumai. Tai atsispindi ir kalboje.
Anksčiau žargonas, keiksmažodžiai buvo žemesnio visuomenės sluoksnio bruožas, dabar juos vartoja žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo, statuso. Vis dėlto necenzūrinė kalba būdingesnė tam tikram visuomenės, grupės, netgi profesijų ratui kaip socialinė komunikacija, kurios funkcija – susitapatinti, prisitaikyti, įgauti pasitikėjimo ir netgi motyvuoti.
Meniniuose tekstuose ar filmuose tokia kalba dažniausiai vartojama kaip stilistinė priemonė specifikai perduoti ir kalbos redaktorių vis mažiau taisoma. Panašiai yra ir su pertarais ir makaronizmais. Jie nepageidautini oficialiojoje kalboje (žinoma, su išimtimis), tačiau gali atlikti prieskonio vaidmenį meniniame tekste, tik svarbu „nepersūdyti“.
Kriminalinio, priklausomybių turinčių žmonių pasaulio kalbą tyręs VU Kauno fakulteto doc. dr. R.Kudirka teigė, kad jo vadinamo „Tvajumat visuomenės“ nario žodyną formuoja neišmanymas elementarių komunikacijos dalykų – lingvistinių, strateginių, socialinių.
Šio kalbėtojo suvokimas daugiausia buitinis, biologinis, spontaninis, netgi, sakytum, zoologinis. Jo savasties atskaitos taškas – tarpukojis, lytiniai santykiai, tuštinimasis ir pan. Vertybinio standarto principas tokiam kalbėtojui yra paprastas ir aiškus: „Kalbu kaip noriu. Kas man neleis?“ Arba dar grubiau: „Myžu, kur noriu.“ Tačiau aukštesnės kalbinės kompetencijos atstovų vulgarūs žodžiai ar frazės gali būti vertinamos kaip „kalbos druska“ (pvz.: „apsišikęs iki kamino“ – „taip labai, kad net iki stogo“). Mokslininkas įsitikinęs, kad visą šią leksiką reikia vertinti kaip kalbos išteklius. Draudimais nieko nepadarysi, įsitikinęs jis.
Anot psichologo psichoterapeuto Andriaus Kalugino, keiksmažodžius mūsų smegenys apdoroja kitaip negu paprastą kalbą. Jie yra susiję su rudimentine, senesniąja smegenų sritimi, ta, kurioje „gyvena“ mūsų įpročiai ir priklausomybės. Keiksmažodžiai funkciškai tarnauja kaip emocinis išsikrovimas ar pasyvios agresijos demonstravimas.
Nustatyta, kad dažniausiai keikiamasi vairuojant, per neformalius vakarėlius, susirašinėjant internetu ar telefonu arba konfliktų metu. Blogoji pusė ta, kad keiksmažodžiai vulgarizuoja ir neskatina kalbos evoliucijos, skamba įžeidžiai, žeminančiai. Tačiau neuropsichologai ištyrę, kad keiksmažodžiai atlieka ir teigiamą gynybinę funkciją – veikia kaip nuskausminamieji, gina organizmą nuo nepageidautinų intervencijų ir grėsmių.
Deja, užkietėję keikūnai tą gydomąjį poveikį dėl dažno vartojimo praranda. Psichoterapeutas neslėpė, kad nors keiksmažodžiai yra trumpiausias kelias į save, bet trumpiausias – nebūtinai geriausias.
VDU doc. dr. L. Kamandulytė-Merfeldienė pertarus apibūdino kaip nevalingai, iš įpročio į kalbėjimą įterpiamus žodžius, praradusius reikšminę funkciją ir dėl to laikomus kalbos pertekliumi. Jie šnekamojoje kalboje, ypač iš anksto neparuoštoje, labai dažni. Akademinėje, žiniasklaidos kalboje jų mažiau, bet taip pat pasitaiko. Sakytinės kalbos tekstyno (žr. http://sakytinistekstynas.vdu.lt/) analizė rodo, kad spontaninėje kalboje pertarai sudaro apie 2,3 proc., jaustukai apie 4 proc., būdvardžiai ir prielinksniai po 3 proc.
Analizuodami natūralios spontaninės lietuvių kalbos tekstyną mokslininkai randa 52 skirtingus pertarus. Dažniausiai vartojami šie: nu (sudaro apie 50 proc. visų pertarų), na, žinai, vat, va, tai va, žinok, žodžiu, ta prasme, iš tikrųjų, ar ne. Anot dėstytojos, pertarai yra „užkrečiami“ – galima pasigauti nuo kito kalbėtojo. Keiksmažodžiai taip pat dažnai virsta pertarais.
Pasak dr. A.Valotkos, makaronizmų negalima vertinti vienareikšmiškai. Viena, yra makaroninė literatūros tradicija, atsiradusi Europoje viduramžiais, kai dažniausiai eiliuotame tekste, vadinamame makaronike, buvo tyčia maišomos dvi ar daugiau kalbų siekiant pašiepti iškraipytą lotynų kalbą.
Makaronikų buvo ir lietuvių literatūroje, kur dažniausiai buvo maišomi lenkų ir lietuvių kalbų elementai. Deja, kaip pabrėžė pranešėjas, makaronizmai ne literatūroje (pvz.: „Jis ją anyway prisimena su šiluma“) visada turėjo neigiamą konotaciją ir buvo vertinami kaip „blogio liūnas“, kurio turime vengti. Bet ar iš tiesų ir visada?..
Net žodynuose šio kalbos reiškinio apibrėžtis pateikiama skirtingai. Jei tai nepakeistu pavidalu mechaniškai įterptas svetimos kalbos žodis ar junginys, kaip skelbia internete prieinami žodynai, tai kaip vertinti sakinį: „Rytoj popiežius kalbės Urbi et Orbi“? Žinantiems šią lotynišką frazę ji nebus įterpta mechaniškai, nežinantiems – taip, svarstė A.Valotka. Tinkamiausiu jis laikytų K.Gaivenio ir S.Keinio „Kalbotyros terminų žodyne“ pateiktą apibrėžtį, kurioje makaronizmas apibūdinamas kaip sąmoningai ar nesąmoningai į šnekamąją kalbą įterptas kitos kalbos žodis ar žodžio junginys (posakis), gramatiškai neadaptuota teksto svetimybė (pvz.: „Alright, aš ten būsiu“), tačiau nesutiktų, kad tik šnekamojoje kalboje, nes kaip tada su rašytine?..
Ieškodamas šio kalbos reiškinio priežasčių dr. A.Valotka daro išvadą, kad makaronizmus skatina kalbos skurdas, kai kalba atsilieka nuo gyvenimo, gal kartais inercija, kalbinis pretenzingumas norint parodyti, kad mokame kitų kalbų.
Kalbos forumo įrašas yra čia:
