Pandemija pakoregavo ne tik mūsų kasdienybę, globalią ekonomiką, bet ir išryškino bei leido pasirodyti tam, kas anksčiau buvo palikta meno paraštėse.
Menininkės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos Akvilės Anglickaitės pokalbio su šiuolaikinio meno kuratore Neringa Bumbliene, šiuo metu dirbančia su Lietuvos paviljonu 2022 metų Venecijos bienalėje, ašimi tampa meilės tema. Ar vienam aistringiausių žmogų užvaldančių jausmų – meilei yra vietos šiuolaikiniame mene, kokia ji ir kokius pokyčius pastebime?
Akvilė Anglickaitė: Neringa, mano klausimas tau paprastas, bet tuo pačiu nejaukus ir galvodama apie šį nejaukumą manau, kad svarbu jį užduoti… Kodėl šiuolaikiniame vizualiame mene tiek nedaug kalbama apie meilę, kai tuo tarpu filmai, serialai ir beveik kiekviena pop daina, galima sakyti, nepadoriais mastais ją eksploatuoja?
Neringa Bumblienė: Manau, kad ir šuolaikiniame mene taip pat visai nemažai kalbama apie meilę. Tiesa, šiame kontekste yra atidžiai stebima, kas vyksta aplink mus ir pasirinkti klausimai dažnai analizuojami gana kritiškai. Todėl gal kai kurie dalykai ištransiuojami sudėtingesne nei pop kultūros naudojama kalba, bet tai visai natūralu.
Pagalvojau apie šiuolaikinę literatūrą ar poeziją, kurioje taip pat iki šiol daug meilės temos, tačiau ji gerokai komplikuotesnė nei paprastas romantinis naratyvas, kuris, turbūt, šiandienos kontekste yra mažai aktualus. Taip ir šiuolaikiniame mene, ypač pastaraisiais metais, tikrai daug kalbama apie intymius kūniškus santykius ir meilę, bei įvairias jos formas šiandieniniame pasaulyje.
Tai, turbūt, susiję ir su platesniais procesais visuomenėje. Vienu metu daug kreditų buvo atiduota protui ir logikai, bet labai greitai teko prisiminti, kad mes padaryti ne tik iš sielų, bet ir kūnų, ir egzistuojame įtampoje tarp jų abiejų. Čia ir visas įdomumas.
A.A: O jei pažvelgtume į mūsų vietinį kontekstą? Ar tau neatrodo, kad mūsų meno bendruomenės rate meilės tema tarsi yra tabu? Ar tavo minimi logika, protas sudaro didžiąją dalį kūrybos, mąstymo ar veikimo būdų?
N.B.: Sutinku, kad Lietuvoje vis dar vyrauja kiti dalykai. Šiaip įdomu pagalvoti, kodėl šalies šiuolaikiniame mene buvo ir iki šiol yra jaučiama tokia stipri konceptualizmo įtaka. Galvoju, kad tai gali būti susiję su ekonomine situacija – kurti idėjas nereikia didelių studijų ar kitų finansinių resursų. Taip pat, čia galimai įtakoja mūsų gana šiaurietiškas temperamentas… Tačiau tai keičiasi, ypač su jaunąją menininkų karta. Galvoju apie Agnės Jokšės 2019 m. kūrinį „Miela, drauge,“, kurį iš esmės sudaro labai asmeniška, atvira ir jautri meilės išpažintis.
A.A.: Kalbant apie jaunąją kartą,Vilniaus dailės akademijoje (VDA) teko susidurti su atveju, kai vienas pirmų kursų studentas nuolat kūrė darbus apie tai, kaip jį paliko mergina ir kaip jam dabar dėl to labai liūdna. Reakcija iš dėstytojų buvo, švelniai tariant, ironiška. Prisipažinsiu ir man pačiai buvo gan nejauku žiūrėti jo darbus. Galbūt dėl jų naivumo ir tiesiogiai, nuogai reiškiamo jausmo. Bet galbūt ir dar dėl kažko. Tarsi instinktyviai mene norisi matyti meilę iš kažkokios kitokios perspektyvos, ne tokią atvirą ar labiau suproblemintą. Kaip tau atrodo, kad jei pavyzdžiui iš Agnės Jokšės kūrinio išimtume homoseksualios meilės aspektą, ar darbas būtų sudominęs parodos rengėjus? Ir iš kur ateina tas instinktas meilės temą probleminti?
N.B.: Labai geras klausimas. Žinai, man atrodo čia kaip su bet kuria kita tema – jei menininkas sugeba kūriniu iš tiesų paliesti žiūrovą, tada viskas gerai, veikia. Nežinau, gal tam tikrose meno bendruomenėse į meilės temą žiūrima kiek skeptiškai, nes ji, neva, reprezentuoja kažką pasenusio, o ir kalbėjimas tokiais subtiliais klausimais gali gluminti. Kalbant apie VDA – galbūt ten iki šiol dėsto pernelyg didelis procentas vyrų dėstytojų ir savo autoritetu jie primeta tam tikrą pasaulėjautą, kuri nėra visiems tinkama ar aktuali.
Nežinau, gal tam tikrose meno bendruomenėse į meilės temą žiūrima kiek skeptiškai, nes ji, neva, reprezentuoja kažką pasenusio, o ir kalbėjimas tokiais subtiliais klausimais gali gluminti.
Tačiau stebėdama tarptautinį meno lauką kaip tik pastaruoju metu pastebiu didesnį susidomėjimą meilės, artumo, kūniškumo, rūpesčio temomis. Pandemijos akistatoje šie klausimai tampa dar aktualesni – ligos kontekste daug daugiau galvojame apie savo kūną, suvokiame jo svarbą, trapumą, santykį su kitais kūnais. Gal kartais šie klausimai atrodo kažkaip banalūs, bet tai yra mūsų tikro gyvenimo dalis, kuri turi surasti ir suranda savo vietą mene.
A.A.: Sakai, kad pastebi didesnį susidomėjimą… Tačiau greičiausiai sutinki, kad visgi dominuojančios yra kitos temos. Bet gal galėtume grįžti kiek atgal laiku ir pabandyt atrasti taškus ir priežastis, kodėl ir kada meilės tema išsikraustė į vizualaus meno pakraščius? Ir gal visgi meilės tema nėra būtina ir aktuali?
N.B.: Prieš kelias dienas kaip tik mačiau, kad garsi kuratorė ir meno kritikė Chus Martinez žurnale „Flash Art“ pradeda esė seriją meilės tema. Žinoma, meilės sąvoka yra plati ir tikrai neapsiriboja romatiškomis heteroseksualios meilės istorijomis. Šiandien susiduriame su įvairiomis meilės formomis. Dalis jų ilgą laiką buvo užspaustos ar tiesiog draudžiamos, tačiau netapo mažiau aktualiomis. Iš esmės, mene analizuojama tai, kas iš tiesų rūpi žmogui. Dažnai tai yra sudėtingi ir kompleksiški klausimai, kuriuos ne visada lengva sudėti į vieną teminę dėžutę.
Šiandien susiduriame su įvairiomis meilės formomis.
Kalbant iš istorinės perspektyvos – daugybę šimtmečių Vakarų Europos mene dominavusios aliejinės tapybos subjektu dažnai buvo nuoga/pusiau apsinuoginusi moteris ar jų grupė. Tačiau ar galime sakyti, kad tos drobės buvo apie meilę?
A.A.: Na, tikrai ne apie meilę. Bet čia, manau, yra kitas kraštutinumas. Mene, man regis, nuolatos svyruojama tarp kūniškumo ir racionalumo. Karščiuojantiems romantikams šalto vandens užpila realistai, art nouveau organiškos linijas keičia kampuotas ir asketiškas bauhauzas, konceptualizmas juokiasi iš abstraktaus ekspresionizmo. O kokį tu dabar nupieštum meno lauko peizažą? Kokį santykį, vaidmenį jame atlieka kūniškumas, malonumas, neapibrėžtumas?
N.B.: Sutinku ir manau, kad jausmai, magija bei kūnas, jo patirtys dabar keičia šiuolaikiniame mene kurį laiką vyravusias gana sausas, su konceptualizmu tampriai susijusias praktikas. Galvoju, kad šis pokytis yra platesnių kultūrinių procesų dalis. Kažkuriuo metu buvome pradėję manyti, kad racionalumas ir modernumas išspręs visas problemas ir išsklaidys visus užsilikusius ūkus. Vietoje to tapo aišku, kad pasaulis yra kur kas sudėtingesnis, sudarytas iš įvairių dėmenų, o atskirti nuo kūno ir jausmų mūsų protai pasiklysta jame.
Šiuolaikinėje filosofijoje ir kutlūros teorijoje yra intensyviai permąstomi žmogų ir kitas gyvybės ir negyvybės formas siejantys hierarchiniai ryšiai bei pasenusios binarinės priešstatos. Susidurę su žmogaus veiklos sukeltomis pasaulinėmis ekologinėmis, sociopolitinėmis, ekonominėmis ir net sveikatos krizėmis (dalis specialistų teigia, kad Covid-19 sukėlė žmogaus invazija į laukinę gamtą) suprantame, kad į nuolatinio progreso siekį nukreiptas racionalumas yra neefektyvus ir net žalingas.
Tai dabar, kai jau žinome, kad nesame nei pasaulio centras, nei jo išgelbėtojai, nei užkariautojai, galime nusiraminti ir pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta aplink mus bei kaip norime ir galime gyventi toliau. Čia ir atsiranda erdvė įvairiems, prieš tai išstumtiems ir naujai atrandamiems būdams, kurie yra daug arčiau mūsų kūnų, jausmų ir kitų juslių.
