„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ar pogrindis dingo? „Bazilisko ambasada“ ir „Vario burnos“ kalbasi apie netradicinę leidybą

Pirmą gruodžio savaitgalį vykusiame „Paviljono knygų savaitgalyje“ netrūko teminių literatūros renginių, sulaukusių susidomėjimo. Vienas tokių – pokalbis „Kaip užauga čiabukai?“, kurį organizavo leidykla ir kultūrinė asociacija „Bazilisko ambasada“. Diskusijoje apie čiabukų leidybą dalyvavo šios asociacijos steigėjai, poetai ir vertėjai Dominykas Norkūnas ir Greta Ambrazaitė bei ilgametis leidėjas ir knygų dizaineris, idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ vadovas Tomas S.Butkus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Dominykas Norkūnas, Greta Ambrazaitė, Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Tomas S. Butkus
Dominykas Norkūnas, Greta Ambrazaitė, Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Tomas S. Butkus / Asmeninio archyvo nuotr.

Čiabukai (angl. chapbook) – tai nedidelės apimties prozos ar poezijos knygutės, dažniausiai neturinčios net ISBN kodo. Šio pogrindinio formato leidiniai įprasti Vakaruose, ypač JAV. O kas čiabukus leidžia Lietuvoje, kaip ir kada jie mus pasiekė? Kaip kilo mintis juos leisti ir kam to reikia? Galiausiai – kaip čiabukai užauga? Šiuos ir kitus klausimus pokalbio dalyviams uždavė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė, festivalių organizatorė, tarptautinės poezijos platformos „Versopolis“ koordinatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

Poetas ir architektas T.S.Butkus – pirmasis čiabukų leidėjas Lietuvoje. Paklaustas, kaip čiabukai atsirado mūsų šalyje, jis prisiminė 1999-uosius metus, kai amerikiečių poetas Kerry Shawn Keys atsivežė nedidelių knygelių, kurias pasiūlė leisti ir Lietuvoje. „Tai mažos apimties, autorinio dizaino knygelės. Savilaidos reikalas. Kalbant apie savilaidą, galime prisikapstyti iki knygnešių laikotarpio – ši tradicija sietina su Mažosios Lietuvos leidybos, net ir raštijos šaknimis. Žvelgiant iš kitos pusės – tai autorinio dizaino knygos, kurias Lietuvos dailininkai leisdavo sovietmečiu vienetiniais tiražais, nors tai jau visai kita sritis. Taigi, čiabukai atsiduria per vidurį tarp industrinės leidybos (kuomet tiražuojamas vienodo dizaino, apipavidalinimo ir turinio leidinys nuo 100 egzempliorių) ir vienetinių autorinių knygų.“

R.Elijošaitytė-Kaikarė domėjosi, kaip kilo mintis čiabukus leisti jaunesniosios kartos poetams ir vertėjams iš „Bazilisko ambasados“ – ar šį užsiėmimą jie galėtų pavadinti darbu, ar leidyba jiems lieka hobiu. Dominykas Norkūnas pasakojo, kas prieš dvejus metus inspiravo pradėti leisti knygeles: „Idėja, kaip ir daugelis geriausių idėjų, kilo iš nuobodulio ir žinant faktą, kad nemažai verčiančių poetų savo darbus laiko stalčiuje. Pirmą kartą savo lėšomis atspausdinome keturias mažas skirtingas knygutes.“

Taip pat D.Norkūnas pasidalino istorija, kad kadaise T.S.Butkaus („Vario burnų“) išleistas Jerome Rothenberg čiabukas „Dibukas“ jį patį paskatino daugiau paskaityti šio autoriaus kūrybos anglų kalba. Pamėgęs amerikiečių avangardisto eilėraščius, D.Norkūnas išvertė ir sudarė J.Rothenbergo rinktinę „Khurbn“. Už šią knygą – geriausią vertimo debiutą – D.Norkūnui buvo paskirta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos premija.

Bevartant čiabukus, R.Elijošaitytė-Kaikarė teiravosi, kokį pagrindinį skirtumą T.S.Butkus įžvelgtų tarp savo ir „Bazilisko ambasados“ čiabukų. „Pagarba žmonėms, kurie bando daryti savaip ir „deda skersą“ ant „oficiozinių“ reikalų. Skirtumas tas, kad ir šis renginys vyksta oficialiai, su komunikacija. Galbūt undergroundas dingo? Dabar visuomenės struktūra yra pasikeitusi. Ką darėme tada, kartu tai buvo politinė pozicija, prieštara grandus leidžiančiam „rašytnamiui“, nes mums tai atrodė nuobodu. Tuo tarpu mūsų knygos buvo savilaida – gamindavome jas rankomis nuo 1995–96 m.“, – teigė jis, išryškindamas ir panašumus: – Tai yra bandymas surasti savo vietą. Kitoniškumas, kuris yra esminis meno formos, išraiškos aspektas, turintis socialinį dėmenį. Žmonės buriasi į ratus tam, kad susikurtų savo tapatumą – o tai atsiranda iš priešpriešos.

Svarstydama, kodėl užuot išsileidę čiabuką debiutuojantys rašytojai renkasi standartinius kūrybos rinkinius, G.Ambrazaitė atkreipė dėmesį į kelias galimas priežastis: „Lietuvoje nėra požiūrio į čiabuką kaip nespausdintinį leidinį. Todėl viena problema yra gamyba – galbūt nėra kas sumaketuoja jų tekstus ir įgyvendina spaudos produkciją. Bet užsienyje yra tokių čiabukų leidyklų, kurios funkcionuoja kaip maketų archyvai, kuriuose galima susirasti įvairių autorių elektroninių čiabukų gražiais maketais.

Dėl debiutavimo – mums būdingas tradicinis kelias, kai autoriai įsimena per publikacijas, spaudą, per renginius, turime ir „Pirmosios knygos“ konkursą, kitos leidyklos taip pat noriai leidžia debiutantų kūrybą. Tad galbūt autoriai nenori į visas puses „švaistyti“ tekstų, kurių išleidę čiabuką nebenorėtų ar nebegalėtų pakartotinai įtraukti ir į pirmąją knygą – riboja ir kūrybinis produktyvumas.“

Viso renginio įrašas pasiekiamas „Bazilisko ambasados“ feisbuko paskyroje:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“