„Dar niekada nesame papuolę į rimtesnę bėdą – niekada nemokėjome baudų, niekada nebuvome „pasodinti“ už savo darbus. Švedijoje buvo toks atvejis, kai išmetus vieną skulptūrą į upę, o kitą pastačius ant tilto žiūrinčią žemyn, praeiviai iškvietė policiją ir ugniagesius. Vėliau miesto savivaldybė liepė susimokėti už sukeltas problemas. Tuomet klausiau savęs, kodėl norime gelbėti kažką, kas akivaizdžiai negali būti tikru žmogumi? Tačiau žmonėms atrodė, kad situacija tikra, o mes ją kūrėme kuo siurrealistiškesnę“, – pasakoja M. Jenkinsas.
„Tad galbūt kartais ir sukeliame problemų, bet niekada negalime būti laikomi atsakingomis už jas – juk tame, ką darome, nėra nieko blogo. Kartais neturime tam leidimo, bet juk geriau pirma padaryti ir po to atsiprašyti, nei to leidimo taip ir negauti“, – tęsia menininkas. „Tačiau visuomenės reakcija į mūsų darbą yra tam tikras testas pačiai visuomenei. Juk ar tikrai būtina kviesti policiją, jei pastebi kažką „miegantį“ visiškai nenormalioje pozicijoje ant reklaminio stendo? Ar mūsų visuomenė tokia struktūrizuota, kad vaikščioti galime tik šaligatviais, o jei darai kažką kitaip, jau turi būti kviečiama policija? Tad aš tikrinu, kur visuomenėje galime brėžti nenormalaus elgesio ribas.“
Markas Jenkinsas teigia, kad jo skulptūros nėra tiesiog paiki pokštai. Atvirkščiai, jis pripažįsta, kad jo menas sukelia ir socialinį poveikį.
Niekada meno nestudijavęs Markas Jenkinsas teigia, kad jo skulptūros nėra tiesiog paiki pokštai. Atvirkščiai, jis pripažįsta, kad jo menas sukelia ir socialinį poveikį. Tačiau ieškoti politinės žinutės menininko darbuose neverta – Markas Jenkinsas teigia kuriantis kartais net absurdiškiausias situacijas tik jų pačių labui. Kokia papildoma prasmė skulptūroms bus suteikta, priklauso tik nuo šalia gyvenančiųjų ir pro šalį praeinančiųjų.
„Mielai dalinamės technika, kurią naudojame savo skulptūroms. Rengiame dirbtuves, mokome meno mokytojus bei visus susidomėjusius – vadovaujamės atviros platformos principu. Įdomiausia yra tai, kad išmokę šios technikos mūsų „mokiniai“ ją pritaiko visiškai kitokiems tikslams. Niekada nestudijavau meno, tačiau juo užsiimti man nepaprastai lengva. Įgijau geologo specialybę, tačiau niekada jos nepanaudojau. Kūriau internetinius puslapius, bet tai netenkino. Išvykau į Pietų Ameriką ir ten laiką leidau tiesiog gatvėse – traukiau į save gatvės kultūrą. Atvykęs į Braziliją supratau, kad nebenoriu likti stebėtoju. Tuomet atėjo laikas tapti gatvės kultūros dalimi. Pabandžiau ir tai buvo taip lengva. 2005 metais sutikau meno mokyklos absolventę Sandrą ir nuo to laiko dirbame kartu: naudojame vienas kito kūnus kaip prototipus savo skulptūroms“, – truputį savo istorijos atskleidžia Markas Jenkinsas.
Menininkas neslepia fakto, kad užsiima ir komerciniais projektais. Tačiau kaip ir dauguma gatvės menininkų Markas ir Sandra nesimėgauja tokiais darbais, tad dažnai maištauja prieš klientą. Tačiau be komercinių projektų menininkai negalėtų išgyventi. Nors prieš keletą metų muziejai ir galerijos buvo itin susidomėję gatvės menu, M. Jekinso nuomone, gatvės menininkai niekada nebuvo iš tiesų gerbiami meno pasaulyje. „Vos keletas menininkų gali pasigirti sėkme parduodant savo darbus aukcionuose, tačiau didžioji dalis itin kūrybiško gatvės meno niekada nepatenka į meno pasaulio akiratį. Ir tai yra didelė bėda, nes menininkai yra priversti „juodadarbiauti“ ir nebeturi laiko kūrybai. Arba jie politizuoja savo darbus, o politinė žinutė meną veda tik į aklavietę. Todėl mes to ir nedarome”, – teigia M. Jenkinsas.
Vilniuje kuriantis menininkų duetas Lietuvos sostinę vadina skandinavišku miestu. M.Jenkinsas atskleidžia, kad Vilnius jam nė kiek nepanašus į rytuose esančias kaimynines šalis, o skandinavų kaimynes Vilnius lenkia draugiškumu. Palikę Vilniui savo darbus, menininkai keliaus tiesiai į Vašingtoną, kur pradės ruoštis projektams Londone ir Miunchene bei ateinančių metų solinėms parodoms Los Andžele ir Kiolne.
Pirmąjį tokio masto gatvės meno renginį Lietuvoje pristato didžiausia miesto šventė „Sostinės dienos“, šiais metais vykstanti rugsėjo 6–8 dienomis. Pirmąjį „Vilnius Street Art“ festivalio darbą jau galima pamatyti ant buvusio kino teatro „Lietuva“ – jį miestui padovanojo Ernestas Zacharevič, jaunas gatvės menininkas Jurgis Tarabilda irgi jau baigė savo „drobę“ Odminių g. 6, Antadas Dubra dar vis piešia buvusios Šv. Jokūbo ligoninės sieną iš J. Tumo-Vaižganto gatvės pusės, o tarptautinė komanda „Upperstudio“ Rotušę papuoš rugsėjo 7 d.
Naujausia iformacija apie festivalį – https://www.facebook.com/VilniusStreetArtFestival ir specialioje rubrikoje į „Vilnius Street Art“.
