Suvokti architektūrą trukdo... regėjimas
„Regėjimas, architektūros matymas be gebėjimo giliau ją skaityti trikdo. Jei mes nematytume vaizdo, nematytume nuotraukų žurnaluose, bet turėtume architektūrą suvokti lėčiau ir kitais savo pojūčiais, jei reiktų įdėti šiek tiek daugiau pastangų? Bet gal iš to gautume daugiau malonumo?
Matydamas žmogus labai daug praranda, nes turi momentinį suvokimą. Pavyzdžiui, atvažiavęs į naują miestą pamato ir pamiršta. Tuo ir baigiasi architektūros pažinimas.
Mes bandome sukurti priemonę, būdą, kaip kalbėti apie architektūrą įdomiai, įtraukiančiai“ – sako kaunietė architektė Rasa Chmieliauskaitė.
R.Chmieliauskaitė kartu su Kauno menininkų namais pradėjo projektą „(Ne)matoma architektūra“, siekiantį nevizualiomis priemonėmis pristatyti Lietuvos architektūros raidą nuo gotikos iki postmodernizmo neregiams bei silpnaregiams.
Jį sukurti, atrasti, apčiuopti ir pamatyti kitaip architektei R.Chmieliauskaitei padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai.
Projekto idėja architektei gimė, kaip sako ji pati, pajutus norą prie architektūros prisiliesti labiau kūrybiškai.
„Daug laiko praleidau dirbdama biuruose. Architektūra yra beprotiškai įdomus dalykas, su ja mes susiduriame kasdien, ji kasdien mus supa. Noriu, kad architektūra mus suptų kokybiškai ir suteiktų ne tik, sakykim, fizinį stogą virš galvos, o praturtintų kultūriškai, kad mes, mokėdami skaityti architektūrą, mokėtume skaityti savo pačių istoriją, reaguoti ir spręsti. Labai svarbu, kad žmonės galėtų tai daryti.
Vienu momentu pradėjau galvoti, kad mums tą suvokti trukdo kaip tik regėjimas, matymas architektūros be gebėjimo giliau ją skaityti“, – teigė R.Chmieliauskaitė.
Pakvietė prisijungti akluosius ir silpnaregius
Architektės nuomone, jei tyrinėti architektūrą užsimerkus pakviestume matančiuosius, naudos iš to negautum – žmonės būtų panikoje, nes pajustų išlikimo sindromą.
„Aš nematau, nesigaudau, kaip elgtis. O aklųjų bendruomenėje yra žmonės, kurie kasdien taip gyvena, jie visiškai prisitaikę prie to, jie naudojasi miestu ir nori juo naudotis taip, kaip ir mes. Nori dalyvauti, žinoti, pažinti“, – kalbėjo R.Chmieliauskaitė.
Būtent dėl šios priežasties architektė projekte dalyvauti pakvietė žmones iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos.
„Pradėjau kalbėtis su jais, man daug padėjo sąjungos atstovė Lina Puodžiūnienė. Ji mane tiesiog įmetė į aklųjų realybę, taip pat padėjo atrinkti labai įdomius, skirtingus žmones“, – 15min sakė R.Chmieliauskaitė.
Pažinti aplinką per kitus pojūčius
Architektūros pažinimo projekte dalyvavo tiek ką tik baigę mokyklą jauni žmonės, tiek senjorai. Jie – skirtingų profesijų, vieni iš jų nemato nuo vaikystės, kiti regėjimą praradę vėliau, dar kiti – mato silpnai. Pasak R.Chmieliauskaitės, įvairios jų patirtys buvo labai vertingos.
„Aklieji ir silpnaregiai dažnai sulaukia kvietimų dalyvauti projektuose, bet dažnai tai būna menininkų, jau turinčių idėją ir viziją, kaip ją įgyvendinti, ambicija. Šių žmonių jiems reikia formaliai, projekte trūkstant tikro bendradarbiavimo socialinio aspekto.
„Aš nenoriu to daryti formaliai, man iš tiesų yra įdomu. Ne tik padėti pažinti architektūrą jiems, bet svarbu ir tai, ką šie žmonės gali duoti matantiesiems“, – pasakojo R.Chmieliauskaitė.
Tai, pasak architektės, ir naujas požiūris, naujos galimybės leisti pažinti savo aplinką per kitus pojūčius.
Aklieji ir silpnaregiai architektei padėjo ieškoti metodų, kuriais būtų galima architektūrą pažinti, skaityti ir suprasti.
Lankėsi keliuose objektuose
Viena iš projekto dalių – ekskursijos. Vasarą buvo lankomi penki objektai Kauno mieste, reprezentuojantys skirtingus architektūros stilius.
Tai – Perkūno namas, Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Kauno apskrities viešosios bibliotekos retųjų ir senųjų spaudinių skyrius (buvę Pramonės, prekybos ir amatų rūmai), IX forto muziejus ir monumentas bei Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerija. Projekto partneriai – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Kauno architektūros festivalis (KAFe 2019).
Ekskursijų metu vyko kokybinis tyrimas kartu su aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariais-savanoriais ir architektų komanda, akcentuojant kontekstinių žinių ir jutiminės patirties sintezę: nagrinėjamas kultūrinis ir socialinis architektūros stiliaus iškilimo laikotarpis, tiriamos idėjos ir vertybės slypinčios už architektūrinių sprendimų, žvelgiant giliau už estetinę išraišką. Vėliau vyko ir dirbtuvės.
„Surasti būdus kalbėti apie architektūrą, ne vizualiai ją pristatyti – toks mūsų tikslas. Ekskursijos buvo reikalingos dėl kokybinio tyrimo. Norėjau gauti žinių, kaip galima kalbėti, kas palieka įspūdį, kaip jie reaguoja, kaip sintezuoja informaciją.
Kiekvienas aklasis eidavo su savanoriu architektu arba kultūros atstovu, kuris padėdavo rasti objektus. Viską laiką naudoju palyginimą su archeologija, nes kai nematai, tau atrasti objektus yra tas pats, kas bandyti iškasi dinozaurą. Bekasant jį gali rasti visokių šiukšlių, nesusijusių dalykų ir labai sunku susidaryti bendrą vaizdą. Čia kalbu ne apie funkcinę, o apie meninę pusę“, – sakė pašnekovė.
Dėmesys – architektūros stilių istorijai
Kalbėdama apie architektūrą R.Chmieliauskaitė kviečia ją pažinti ne tik lytėjimo būdu. Po ekskursijų buvo paruošti istoriniai tekstai, kurie nuguls specialiame šiam projektui skirtame leidinyje.
„Šiuose tekstuose kalbame apie architektūros stilių istoriją ne kasdieniškai, ne pagal datas, pavardes, bet kodėl toks stilius atsirado, kokią įtaką jam darė tuometinė socialinė ir kultūrinė situacija, kodėl gotikoje visi pastatai raudonų plytų mūro ir panašiai“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Spausdintas tekstūrinis leidinys, kuris bus išleistas jau šį rudenį, pristatys penkis architektūros stilius, dariusius daugiausiai įtakos Lietuvos architektūrai.
Pasak architektės, labai svarbus projekto momentas yra neatskirti ir nesukurti produkto, kuris būtų skirtas išskirtinai akliesiems. Todėl leidinys turės kelis informacinius sluoksnius ir bus suprantamas visiems.
Ieško naujų kūrybinės raiškos būdų
Kaip anksčiau yra sakiusi Lina Puodžiūnienė, LASS kultūros ir meno projektų vadovė, suprantamiausia architektūros pristatymo priemonė neregiui, žinoma, yra maketas.
„Tenka apgailestauti, jog Lietuvoje jų yra labai mažai. Todėl labai sveikintina, kad kiekvienais metais vis daugiau kūrėjų ieško naujų kūrybinės raiškos būdų ir priemonių, kaip pagerinti meno prieinamumą neregiui.
Manau, stiprioji šio projekto pusė yra – tiesioginė komunikacija: neregio ir reginčiojo, kūrėjo ir stebėtojo, profesionalo architekto ir žmogaus, pažįstančio pasaulį per garsą, lytėjimą, kvapą. Tikiu, kad ši komunikacija, praplečianti žmogaus pažinimo ribas, yra labai vertinga abiem pusėms“, – kalbėjo L.Puodžiūnienė.
