Tačiau, nors opių klausimų architektūros paveldo srityje tebėra nemažai, pašnekovas mano, kad būtina pasidžiaugti ir pastaraisiais metais restauruotais svarbiais architektūros paveldo objektais, ir aktyvesniu bendravimu tarp paveldo specialistų, architektų bei visuomenės.
– Esate architektūros paveldo specialistas, tad visų pirma įdomu, kiek architektai domisi ir, jūsų nuomone, gal net privalo domėtis architektūros paveldu? Tarkime, ar įmanoma architektui visiškai atsiriboti nuo paveldo klausimų?
– Kiekvienos kūrybinės profesijos atstovas, net ir nenorėdamas, yra priverstas atsigręžti ir pažiūrėti, kas buvo padaryta prieš jį. O architektas dėl pačios architektūros kaip medijos, jos buvimo visur priverstas tai daryti gal net labiau, nei kitų sričių kūrėjai. Tačiau būnant architektu galima kurti naujus statinius, projektuoti interjerus visiškai atsiribojant nuo paveldo, juo nesidomint.
Kalbant apie sąmoningą domėjimąsi architektūros paveldu, tai ypač aktualu kuriant urbanistinėje ar saugomoje gamtinėje aplinkoje, prie kurios reikia derintis, ieškoti kompromiso. Kuo tokia aplinka yra sudėtingesnė, istoriškesnė, labiau saugoma, tuo daugiau architektui teks gilintis į paveldo klausimus. Taigi tokiam architektui natūraliai tenka domėtis architektūros paveldu, konkrečiais greta projektuojamojo naujo objekto esančiais statiniais, jų istorija, kompozicija, medžiagiškumu. Kiekvienas toks atvejis unikalus.
Nesunku pastebėti, kad šiandien Lietuvos architektai bene labiausiai domisi XX a. architektūros paveldu. Konkrečiau – tarpukario modernizmo architektūra.
Šiam periodui šiuo metu skiria daug dėmesio tiek dailės ir architektūros istorikai, tiek patys kuriantys architektai, o modernizmo architektūros atgarsius matome retkarčiais atgaivinant šiuolaikiniuose pastatuose. Taigi kartais paveldas veikia kaip kūrybos įkvėpimo šaltinis.
– Pastaraisiais metais kultūros, o ir siauriau – architektūros paveldu, vis aktyviau domisi plačioji visuomenė, apie tai liudija dėmesys tokioms iniciatyvoms kaip „Open House“, įvairioms ekskursijomis. Kuo toks susidomėjimas reikšmingas?
– Jau XX a. pabaigoje paveldui pasaulyje buvo suteikta nauja funkcija – kaip pagrindinis naujosios poindustrinės ekonomikos variklis. Paveldas tapo savarankiška industrija: buvo kuriami teminiai istoriniai parkai, daugiafunkciai turizmo centrai, išskirtiniams statiniams ar vietovėms suteikiamos saugotinų statinių ar vietovių statusas. Tad šiame kontekste visai laiku ir vietoje 1992 m. Londone pirmą kartą buvo surengtas architektūros festivalis „Open House“, kuris sulaukė didelio susidomėjimo ir greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje bei užsibrėžė tikslą suteikti galimybę plačiajai visuomenei sužinoti daugiau, įsitraukti į dialogą ir kritiškai vertinti architektūrą.
Lietuviai atranda Lietuvą visokią – su bajorų dvarais ir judėjų sinagogomis.
Visuomenės įsitraukimas į paveldo gaivinimą yra itin svarbus. Tai ypač aktualu mažesniuose miestuose. Kadangi šiuo metu daugiausia tenka gilintis į dvarų paveldą, pastebiu, kad atgyja ir klesti tie savivaldybėms priklausantys dvarai, kurie turi stiprias bendruomenes, energingus ir kūrybiškus bendruomenių lyderius. Teko matyti ne vieną objektą, kai nepadėjo net milžiniškos gaivinimui skirtos fondų lėšos, jeigu nepakako aktyvaus bendruomenės įsitraukimo, idėjų, kūrybiškų lyderių.
Lietuviai atranda Lietuvą visokią – su bajorų dvarais ir judėjų sinagogomis. Tačiau jei vienus pastatus, jų puošybą galima pažinti be gilesnio pasiruošimo, tai kitų pažinimui reikia pastangų. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio gražus kaip saldainiukas yra baroko paveldas, tačiau jo gilesnis pažinimas nėra lengvas, nes reikalauja tiek teologijos žinių, tiek mokėjimo skaityti baroko alegorijas, kurios puošia architektūrą. Tokiu atveju suvokėjui jau reikia pagalbos, o domėjimasis formuojamas šviečiant, vedant ekskursijas.
– Kiek aktyvus Lietuvoje dialogas tarp paveldo specialistų, architektų ir visuomenės grupių, kai iškyla kokie nors diskutuotini, net skausmingi klausimai, tarkime, dėl vieno ar kito objekto vertės, rekonstrukcijos pobūdžio?
– Turbūt sutiksite, kad kuo toliau, tuo šis dialogas yra dažnesnis ir vaisingesnis, o padarytos klaidos verčia suklusti visas puses. Toks dialogas tarp vienų profesionalų (architektų) ir kitų profesionalų (paveldo specialistų) nėra naujas, tačiau diskusijos tarp profesionalų ir ne profesionalų (visuomenės) mums yra nauja forma, reikia mokytis jos kalbos, taisyklių. Esu tikras, kad ateityje, tai tapus įprastai praktikai, kils mažesnės įtampos.
O diskutuotini ir skausmingi klausimai visuomet išliks, nes juos sukelia skirtinga paveldo interpretacija, nevienodai suvokiamos vertės. Tai susiję su vienos iš grupių gilesniu problemos žinojimu skirtingose srityse, todėl diskusija šiuo atveju yra geriausias kelias pagilinti trūkstamą žinojimą, paaiškinti nežinomuosius. Bendruomenės įsitraukimą ir dialogą bei kritišką architektūros vertinimą kaip tik skatina ir „Open House“ projektas.
– Kaip vertinate dabartinę architektūros paveldo būklę, kiek efektyviai veikia tokio paveldo apsauga?
– Šiandieninė Lietuvos Respublika paveldėjo sudėtingą daugiasluoksnį architektūros paveldą, kurio supratimui, įvertinimui reikės dar daug laiko. Aktyvus tam tikrų miesto zonų ar teritorijų augimas kartais nesuteikia tam laiko. Sukurti paveldo apsaugos mechanizmai vienu atveju suveikia, kitu ne taip, kaip tikėtasi, bet yra nuolat taisomi, o tai geras ženklas. Kitos problemos yra padarinys ankstesnių neteisingai priimtų sprendimų.
Architektūros paveldas yra kaip lakmuso popierėlis – jis atspindi esamas problemas.
Architektūros paveldas yra kaip lakmuso popierėlis – jis atspindi esamas problemas. Čia norėčiau papasakoti kolegės, japonų architektės istoriją apie japonų sveikatos priežiūros praktiką. Japonai siekdami padidinti žmonių, kuriems reikia protezuoti dantis, amžių ėmėsi odontologijos prevencijos programos. Po 20 metų pasimatė rezultatai – žmonėms protezai dėti gerokai vėlesniame amžiuje. Taigi architektūros paveldui taip pat būtina aktyvi paveldo švietimo politika, tuomet paveldo objektų savininkai taps sąmoningesni ir pastatus „protezuoti“ teks vėliau. Žinoma, rezultato galbūt sulauksime tik po 20 metų, bet kito kelio nėra, reikia pradėti veikti jau dabar.
– Jei reikėtų įvardyti, kas svarbaus nuveikta per pastaruosius metus, kokius akcentus pirmiausiai dėliotumėt?
– Pradėti galima būtų nuo to, apie ką jau ir kalbėjome, – kad per pastaruosius metus vis labiau girdimas visuomenės balsas sprendžiant aktualius architektūros paveldo klausimus.
Prie paveldo ir kitokio požiūrio į architektūros paveldą prisideda ir nuo 2018 m. prasidėjęs paveldo festivalis „Heritas“. Ši platforma buria besidominčiuosius kultūros paveldu, jo tvarkyba ir pažinimu, norinčiuosius giliau pažinti tai, ką paveldėjome, drįstančiuosius diskutuoti ir siekiančiuosius seną prikelti naujam gyvenimui. Deja, šiemet festivalis neįvyko, bet neabejoju, kad kitais metais vėl bus, nes jau įvykusių dviejų renginių sėkmė akivaizdi.
Galime pasidžiaugti restauruotais svarbiais architektūros paveldo objektais: Pacų rūmais, Zapyškio bažnyčia, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios fasado freskomis, Sapiegų rūmų tūriu, tebevyksta freskų ir lipdybos restauravimo darbai. Restauruota Kėdainių sinagoga. Užutrakio dvare restauruota spirito varykla, kurioje duris atvėrė Istorinių parkų pažinimo centras.
Šiais metais planuojama baigti Panemunės pilies centrinio korpuso ir jo interjero klasicistinių freskų restauraciją. Šiuo metu Kaune vykdomi, kaip manoma, karališkos rezidencijos restauravimo darbai. Nesenai pradėti Trakų Vokės dvaro rūmų restauravimo ir Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų rytų paviljono ir pietų korpuso atnaujinimo darbai.
Kalbant apie valstybės saugomus kultūros paveldo objektus, padidėjo galimybė kompensuoti architektūros tyrimų išlaidas. Jau kelerius metus planuojami ir rengiami, tačiau niekaip neišleidžiami architektūros tyrimų reglamentai Tikiuosi artimiausioje ateityje jų sulaukti.
Žinoma, nebuvo viskas tik gerai. Negalima nepaminėti ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto akreditacijos praradimo fakto 2019 m., kas atskleidė didelius vidinius prieštaravimus ir nesutarimus paveldo specialistų bendruomenėje.
Šiuo metu akreditacija suteikta kitai asociacijai, tačiau laukia ilgas darbas, kol ši nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas yra per savo ekspertų tinklą skatinti paveldo apsaugą, įgis pasitikėjimą ir teigiamą reputaciją.
– Nemažai aistrų pastaraisiais metais susiję su mediniu architektūros paveldu – kiek jis saugotinas, restauruotinas. Ką manote apie tai?
– Kalbame apie paveldą, kurio esamos problemos yra Antrojo pasaulinio karo pasekmė. Tai buvusi privati nuosavybė, žmonių namai, žmonių, kurie buvo priversti juos palikti. Šie tušti mediniai namai (angl. house) pokariu tapo namais (angl. home) naujakuriams. Tačiau dėl įvairių priežasčių, kurias puikiai suvokiame, tokių medinių namų, vilų, dvarelių priežiūra virto gyvybės palaikymu, o medinis paveldas dėl netinkamos priežiūros nyksta greičiausiai.
Pats gyvenu tokio likimo XX a. pr. mediniame name Vilniuje, esu apsuptas kitų tokių namų, kaimynų, taigi problemą matau ir suprantu iš vidaus. Esu įsitikinęs, kad be savivaldybių paramos toks medinis paveldas nyks, nes skirtingi juose gyvenančių žmonių likimai, turtinės galimybės neleidžia imtis veiksmų.
Talinas būtų puikus pavyzdys – šiuo metu centrinėje miesto dalyje sunkiai surasite medinį nerestauruotą pastatą, o Vilniuje atvirkščiai – tokių rasime vos keletą. Talinas gana greitai suvokė paveldo kaip industrijos galią ir ėmėsi medinių pastatų turistinėse Talino dalyse tvarkymo. Didžiausią gėdą patiriu, kai raudonas autobusas, atviru stogu vežantis turistus Žvėryno Vytauto gatve, rodo medinį Vilniaus paveldą. Spėkite, ką labiausiai fotografuoja turistai? Žinoma, apleistus medinukus, o iš jų vėliau konstruoja savo įspūdžių apie Vilnių mozaiką.
Galbūt nepavyks išsaugoti visų Vilniaus medinukų, tačiau gražiausius, verčiausius, esu įsitikinęs, pavyks.
Taigi apie medinį Vilniaus ir Kauno paveldą būtina nuolat kalbėti. Šiuo metu vykstantis konkursas, kuris tęsis iki rugsėjo, kaip tik tai ir daro ragindamas balsuoti už konkurse dalyvaujančius medinius pastatus.
Labai raginu kiekvieną apsilankyti internetinėje balsavimo svetainėje www.polocko52.lt ir išrinkti gražiausią medinį Vilniaus pastatą. Laimėtojai bus papuošti simboliniais mediniais ženklais, o jų meninių nuotraukų paroda bus pristatoma viešose miesto erdvėse. Galbūt nepavyks išsaugoti visų Vilniaus medinukų, tačiau gražiausius, verčiausius, esu įsitikinęs, pavyks.
– Be visų kitų savo veiklų, taip pat esate ir Lietuvos architektūros meno tarybos narys. Tiems, kas nežino, kokios šios tarybos funkcijos, gal galite jas pristatyti?
– Lietuvos architektūros meno tarybos uždavinys yra prisidėti prie ilgalaikės tęstinės architektūros, kaip profesionaliojo meno ir kūrybinių industrijų srities, politikos formavimo. Šios tarybos funkcijos – teikti kultūros ministrui ir kitoms institucijoms pagal poreikį siūlymus ir rekomendacijas įvairiais architektūros srities klausimais, pavyzdžiui, architektūros vystymo, plėtros programų, valstybinio finansavimo prioritetų ir šaltinių, architektūros industrijos tarptautinio konkurencingumo stiprinimo, Lietuvos architektūros propagavimo šalyje ir užsienyje, architektūros studijų kokybės stiprinimo, architektūros sritį reglamentuojančių teisės aktų rengimo ir tobulinimo ir t. t. Taip pat svarstomi klausimai, kuriuos tarybai pateikia kultūros ministras. Žvelgiant iš architektūros paveldo pusės, džiugu, kad paveldo klausimai integruoti į bendrą architektūros srities politikos formavimą.
– Skaudi šių metų aktualija – koronavirusas ir su juo susijęs didesnis sėslumas, daugelį paskatino atsigręžti į Lietuvoje esančius paveldo objektus. Ko gero, tai bus viena šviesesnių šio sudėtingo iššūkio pusių. Įdomu, gal ką nors naujo, netikėto atradote, aplankėte ir jūs pats?
– Tikrai taip! Vietinis turizmas šiuo periodu tapo itin aktualus daugelyje Europos valstybių, Lietuva ne išimtis. Suaktyvėjęs vietinis turizmas neabejotinai skatino domėtis įvairių regionų architektūros paveldu. Man pastaruoju metu teko itin daug patarti kitiems, kur keliauti, kokius dvarus aplankyti Lietuvoje ar net Latvijoje bei Estijoje. Todėl nesuspėjęs apvažiuoti Lietuvos, stengiausi susisiekti su įvairiais paveldo objektais ir sužinoti esamą situaciją.
Pirmasis objektas, kurį po karantino teko aplankyti, buvo Panemunės pilis. Apsidžiaugiau joje pamatęs grupę mokinukų su auklėtoja. Šis vaizdas nuteikė labai optimistiškai.
Naujas objektas, kurį pirmą kartą pamačiau iš vidaus, buvo bajoro Mičiūno užusienis (lenk. zaścianek, blrs. засценак), atkeltas iš Aukštaitijos į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Linkiu visiems, besidomintiems architektūros paveldu, atrasti ir šį unikalų, mažai matytą ir girdėtą, beveik specialistų netyrinėtą smulkių bajorų architektūros paveldą.
Netikėtas ir kartu naujas objektas, kurį atradau po karantino, buvo Žagarės dvare esantis angliškų kotedžų stiliaus (Tudor Revival) architektūros paveldas. Tudor Revival – tai XIX a. pab.–XX a. pr. britų stilius, kuriame buvo atsisakyta perteklinės neogotikos puošybos, vertintas amatininkiškas rankų darbas, paprastumas. Žagarės dvare esantys šie XX a. pradžioje projektuoti ir statyti britų architekto Edwardo Ardeno Minty statiniai yra ir britų architektūros paveldas.
Taigi keliaujant šiuo sudėtingu periodu čia pat, po Lietuvą, ir lankant atvykėlių architektų sukurtus kūrinius galima grožėtis svetimiems kraštams būdingos architektūros paveldu.
