Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Artūro Areimos teatro eksperimentinės muzikos festivalis „technē“: pokalbis su festivalio dalyviais

Artūro Areimos teatras lapkričio 26-28 dienomis pristato pirmąją savo muzikinę iniciatyvą – eksperimentinės / elektroninės muzikos festivalį „technē“. Festivalio tikslas – plėsti, ugdyti kitokį klausytojų požiūrį į muziką, jos suvokimą, supažindinti klausytojus ir žiūrovus su šiandieninės muzikos raiškos galimybėmis, alternatyvios / eksperimentinės muzikos kūrimo bei atlikimo technika, jos specifika, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“
Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“ / A.Aleksandravičiaus nuotr.

Artėjant festivalio renginiams pristatome pokalbį su dalyviais: Monika Poderyte, Simonu Nekrošiumi, Andriumi Kairiu, Kajumi Sabaliausku.

– Kaip muzikos kūrėjai/atlikėjai pirmą kartą susitiksite tame pačiame renginyje. Kas jus labiausiai domina kitų kolegų kūryboje? Ar jus vis dar gali nuoširdžiai nustebinti naujai atrandama muzika, ir jei taip – kokie elementai / savybės kelia nuostabą ar susižavėjimą?

Andrius: Paskutiniu metu stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių. Žinoma, tiek festivalio formatas, tiek atlikėjų ankstesni darbai formuoja nusiteikimą iš anksto, bet įdomiausios patirtys, kai nustebintas lieku netikėtai, tad esu linkęs nespėlioti, kokiais metodais būsiu „pagriebtas“ pasirodymų metu.

Simonas: Kol kas nesu susipažinęs su kitų atlikėjų, dalyvaujančių renginyje, kūryba, tad bus įdomu gyvai apžvelgti situaciją ir susidaryti įspūdį. Nuoširdžiai vis dar gali nustebinti netipiniai pasirinkimai ir individualus kūrybinės krypties pasirinkimas. Kas ir kuria tam tikrą autentiškumą, kuris, manau, ir yra didžiausia vertybė kūryboje.

Monika: Na, mane asmeniškai visada labai domina kitų kūrėjų asmeninis santykis su jo kuriama muzika, jo asmeninis požiūris į tai, ką jis kuria. Visada labai įdomu kalbėtis ir matyti, kaip žmogus pasakoja apie savo kūrybą, apie jos kūrimo metodus, laiką – man tai duoda kažką naujo, mažus atradimus ir naują suvokimą. Daug nesuprantu apie tai, kaip Simonas, Kajus ir Andrius kuria, kiek tai laiko ir jėgų ir kitų resursų jiems kainuoja. Todėl atsakymas į antrą klausimą gan paprastas – taip. Žinoma, naujai atrandama muzika ne tik gali nustebinti mane, bet ir inspiruoti sukurti kažką naujo pačiai.

Kajus: Domina skirtingi kūrybiniai metodai. Nustebinti atrandama muzika gali visada, tačiau kinta tai, kokiu būdu tai įvyksta. Mane dažniausiai žavi sugebėjimas iš nedaug padaryti daug. Less is more.

– Kokie buvo jūsų pirmieji muzikiniai bandymai? Ką iš jų atsimenate, ko iš jų išmokote?

Andrius: Pamenu, kad vaikystėje turėjau žaislinį mini pianiną. Labiau paauglystės laikotarpiu buvau susidomėjęs didžėjavimu ir selekcijų sudarinėjimais. Individualia kūryba pradėjau užsiiminėti sąlyginai vėlokai. Sakyčiau, kad buvo kokie 24 metai. Esminės pamokos iš tų laikų tikriausiai būtų, jog nesvarbu, jei darai tai, ko nesupranti, nes bedarydamas suprasi.

Simonas: Pirmosios muzikinės užuomazgos prasidėjo paauglystėje paėmus akustinę gitarą į rankas. Bandymais atkartot kažkokį pasirinktą gabalą, tačiau netrukus supratau, jog nedomina atkartoti jau sukurtos muzikos, tad paskatintas aplinkybių pradėjau kurti autorines dainas. Bet ilgainiui pajaučiau gilų nepasitenkinimą ir šia raiškos forma. Tad nusprendžiau, pajaučiau impulsą tiesiog ieškoti savų sąskambių ir pradėjau kaišioti po stygomis įvairius dalykėlius ir belstis į instrumento vidurius kitais būdais. Kol galiausia pats pradėjau konstruoti, preparuoti savo garsinius objektus.

Monika: Nesu tikra, ar tai galima pavadinti bandymu, bet jau muzikos mokykloje ėmiau kurti kažkokias miniatiūras pianinui ir groti pati sau. Per daug nesidalinau. Užsidarydavau kambaryje ir improvizuodavau valandų valandas, kai tuo tarpu kartais net negalėdavau pažiūrėti į tą instrumentą ir vengdavau repetuoti. Atsimenu, kad tos miniatiūros buvo tik mano ir niekas jų negirdėjo. Netikėtai, jau būnant teatre, jas ne taip seniai išgirdo ir kiti.

Kajus: Kūryba prasidėjo nuo klasikinio hip-hop’o „instrumentalų“ kur susipažinau su seniau taikytais „sampling“ metodais, padedančias apeiti tam tikras įrangos limitacijas. Nuo to prasidėjo tolimesni eksperimentai su garsu, ilgainiui perėję prie elektroninės muzikos.

Alano Gurino nuotr./Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“
Alano Gurino nuotr./Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“

– Ar muzika gali būti keista? Nuo ko tai priklauso, kas muzikoje kuria keistumą?

Andrius: Paraleliai esant ne vien garsiniam kontekstui visumos potyris išties gali būti keistas. Na, o jei garso įtaką mūsų emocinėms būsenoms ir aplinkos percepcijai pavadinsime keistu fenomenu, tuomet ir muzika pati iš savęs gali būti keistas reiškinys. Keistumas labai subjektyvus. Man būna keista, kai garso pagalba sudaromos erdvės ar laiko suvokimo iliuzijos.

Simonas: Viskas gali būti keista, kas nėra įprasta žmogaus suvokimui. Priklauso nuo kiekvieno suvokėjo ir jo pažinimo lauko. Tai labai subjektyvus dalykas, į kurį nėra lengva atsakyt.

Monika: Be abejo, gali. Mano nuomone, žinoma. Kartais, kuo keistesnė muzika, tuo įdomiau. Na, arba atvirkščiai. Bet dažniausiai įdomiau, nes pats kaip žmogus „keistoje“ muzikoje atrandi daug jausmų ir trikdžių, kurie verčia klausti, išgirsti ir klausyti vėl. Nežinau, ar pati galėčiau kurti „keistą“ muziką, nes esu pati, kaip žmogus ir kūrėja pakankamai harmoninga. Man patinka ieškoti melodijų, jas auginti. Man sunku „sulaužyti“ muziką, kurios, tuo tarpu, man yra labai įdomu klausyti pačiai.

Kajus: Taip, bet manau, kad tą keistumą kiekvienas suvokia ir patiria kitaip, ką yra sunku apibūdinti.

– Monika, esi ne tik muzikos tik kūrėja ir atlikėja, bet ir šio festivalio iniciatorė. Kaip kilo mintis jį organizuoti, kodėl būtent teatro erdvėje? Juk muzikinių renginių, iš pirmo žvilgsnio, yra labai daug – kuo ši iniciatyva kitokia, ypatinga?

Monika: Dar 2020 m. su Andriumi, kažkaip specialiai nesusitarę, savo individualių stipendijų paraiškas skyrėme muzikinių kūrinių / performansų sukūrimui. Ir, pamenu, tiesiog sėdėjau teatre, klausiausi Andriaus „Heliocentric“ pasirodymo ir pagalvojau: „Geras. Čia juk gali vykti ir tai. Reikia daugiau“. Atrodo toks gana logiškas ir akivaizdus sprendimas, kad teatre juk gali vykti ne tik spektakliai, kas mūsų trupei yra siekiamybė – plėstis, priimti idėjas, priimti menininkus, plėsti repertuarą ne tik teatrine kūryba, bet ir edukaciniais užsiėmimais su mums svarbiais, mūsų trupei meninę ir žmogišką įtaką darančiais kūrėjais iš viso pasaulio. Man ši iniciatyva ypatinga / kitokia tuo, jog joje galės susitikti absoliučiai skirtingų stilių muzikantai. Ilgainiui tikiuosi plėsti programą ateityje, kartu su komanda skelbti atvirus kvietimus jauniesiems kūrėjams, kas, mano galva, turėtų tapti šio festivalio ašimi – pristatyti jaunuosius kūrėjus, muzikantus, supažindinti su jų kūryba kuo daugiau žiūrovų ir kitų kūrėjų. Labiausiai „technē“ man ypatinga tuo, jog ji nuoširdi, kilusi iš noro girdėti muziką.

– Esi sukūrusi muziką ne vienam spektakliui. Kuo individuali kūryba skiriasi nuo kūrybos teatrui? Ar teatre, kaip muzikos kūrėja, jautiesi daugiau ar mažiau savimi?

Monika: Individuali ir teatrinė kūryba (muzikos turiu omenyje), man tikrai labai mažai kuo skiriasi. Kuriu labai asmeniškai. Spektakliams kurta muzika man yra labai artima ir apgalvota, apsvajota ir išjausta. Negalėčiau kurti muzikos spektaklyje, jei ji man būtų primityvi, ar lyg atskira nuo to, kas vyksta scenoje.

Net jei ir nevadinu spektaklyje, bet kuriu muziką jame, man tai yra kaip vaidmuo.

Teatre labiausiai jaučiuosi savimi būdama scenoje, kaip aktorė. Kurdama muziką teatre taip pat jaučiuosi labiausiai savimi. Nerandu jokio skirtumo tarp. Ir tai mane džiugina. Net jei ir nevadinu spektaklyje, bet kuriu muziką jame, man tai yra kaip vaidmuo. Ir labai svarbus, nes aš galiu padėti vaidinantiems kolegoms, padėti jiems muzikinį pagrindą, kuris kuo daugiau papildytų jų kūrybą. Visur, ką darau, atiduodu visą save. Kitaip nemoku.

– Simonai, Kajau, esate ne tik aktyvūs kūrėjai, bet rūpinatės ir eksperimentinės / elektroninės muzikos sklaida. Gal galite plačiau papasakoti apie šią savo veiklos pusę?

Simonas: Tiesiog kai užsiiminėji tokia nišine kūrybine plotme, norisi dalintis dalykais ne tam, kad pasirodytum, bet labiau, kad megztum tinklą, kuris plėstų mūsų pažinimo lauką ir verstų judėti į priekį, ieškoti, eksperimentuoti. Tuo pačiu ir kitus skatintų kurti ir dalintis kūrybinėmis praktikomis. Kūryba yra skirta dalintis, tam, kad galėtume judėti tolyn. Dokumentavimas, manau yra svarbus siekiant išsaugoti tam tikrą kūrybinį tarpsnį, nes laikui bėgant tai taps neatsiejama kūrybos dalimi ateityje, galbūt mutavusi ir neatpažįstama, tačiau vis dar įdomi santykyje su dabartimi praėjus dešimčiai metų. O tuo pačiu tai ir puiki galimybė platesnę auditoriją supažindinti su procesais, kurie galbūt kitais būdais nebūtų turėję galimybės susidurti ir būti patirti. Gyvoji eksperimentika.

Kajus: Užsiimu muzikiniu podcastu „Insurgency“. Kilo idėja, jog būtų įdomu ne tik savo mėgstamų atlikėjų kūrinius groti renginiuose, bet ir artimiau susipažinti su atlikėjų kūryba ir ją pateikti bet kokia audio forma (live/mix) bei su ta medžiaga supažindinti vietinius ir ne tik.

– Simonai, ko reikėtų tikėtis į tavo pasirodymą atėjusiam klausytojui, niekada nesusidūrusiam su eksperimentine muzika, tarpdisciplininio meno pasirodymais? Save pristatai kaip „sound artist“; lietuviškai teko rasti išsireiškimą „garso menas“. Kas yra „garso menas“/ „garso menininkas“? Kodėl ne „muzika“, „muzikantas“, „kompozitorius“?

Simonas: Manau, kad nieko nereikėtų tikėtis einant į mano pasirodymą, tiek ir į kitus meno reiškinius, taip labiau suteiktume galimybę išgyventi pačią dabarties situaciją ir pajausti, kur ji mus veda tiek racionaliai tiek ir jusliškai. Leiskime pastebėti save pasirodyme. Garso menas man yra tokia meninė specifika, kurioje labiau orientuojiesi į garso išgavimo, fiksavimo ir sklaidos būdus bei savybes. Nelaikau savęs muzikantu, pirmiausia todėl, jog atlieku labiau garso performansus, nei muzikos koncertus. O pasirodymai dažniausiai neturi apibrėžtos struktūros. Tuo pačiu mano priėjimas prie muzikos yra gana specifiškas, konstruoju garso objektus kuriuos įgalinu savo pasirodymuose. Muzikanto apibrėžimas galbūt yra gan abstraktus, o garso meno specifika labiau kreipia į tam tikrą kūrybinę nišą, kuri ir atspindi tiksliau mano pasirinkimus. Bet jeigu žvelgiant iš eksperimentinės muzikos plotmės, tada galėčiau vadinti save ir muzikantu. Na, galiausiai, kaip pavadinsi, taip nesugadinsi.

Organizatorių nuotr./Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“
Organizatorių nuotr./Eksperimentinės muzikos festivalis „technē“

– Andriau, prieš savo pasirodymą pristatysi seminarą „Ar muzika yra matematika?“. Koks šio seminaro tikslas, kokio klausytojo tikiesi? Ar svarbu klausantis muzikos išmanyti jos kūrimo principą?

Andrius: Tikslas pasidalinti mane sužavėjusiais ir inspiruojančiais matematiniais paaiškinimais, kodėl kažkas skamba, kaip skamba. Pasidalinsiu pavydžiais, kaip susigalvotos taisyklės ir manipuliavimas jomis gali padėti ieškant naujų formų. Informacija, kuri gali būti verta smalsumo, paskatinanti atradimams ar tiesiog jau žinotų dalykų atradimas iš naujo. Na, o ar svarbu klausantis muzikos išmanyti jos kūrimo principą? Mano galva, kad pagirtina, jei klausantis muzikos pavyksta užmiršti jos kūrimo principus net juos žinant.

– Kokie muzikos kūrėjai jus visus įkvepia labiausiai? Kokie kūrėjai / požiūris į muziką labiausiai erzina?

Andrius: Erzina, kai agresyviai aiškina, kad sintezatorius su mini klavišais yra nieko vertas, nes nepavyks pagroti, nesvarbu net ko. Tikriausiai tai būtų žioplas kategoriškos nuomonės pavyzdys, kai aklai laikomasi savų tiesų ir nuneigiama viskas, kas yra kitaip. Tiesa, nemanau, kad egzistuoja didelis inovatyvių idėjų trūkumas. Muzika vis kinta įvairiais vingiais skirtinguose žanruose. Tikriausiai palyginus įvairių stilių, skirtingų laikmečių topus rastume nemažai pasikeitimų, vadinasi, pokyčio ieškoti nenustojama. Kalbant apie įkvėpusius kūrėjus sunku būtų nepaminėti Autechre, kurių vadinamas fanboy`jus esu jau nemažai laiko. Dar norėčiau paminėti tokius vardus, kaip Morton Subotnick, John Cage, Phoenecia, Sunken Foal, Steve Reich, Igor Stravinsky, Plaid, Merzbow, Terry Riley. Labai daug liko ir nepaminėtų.

Simonas: Priklauso nuo gyvenimo laikotarpio ir nuotaikos. Nesikoncentruoju į konkrečius atlikėjus ar muzikos stilių. Per gyvenimą manau išgirdau muzikos kuri tiek įkvėpė, tiek ir iškvėpė, bet viskas yra gan abstraktu ir nėra lengvai įžodinama.

Monika: Turiu tikrai nemažai atlikėjų sąraše, kurie įkvepia, tarp jų – Amy Winehouse, Freddie Mercury, Lady Gaga. Kai kuriems tai gali pasirodyti juokinga, bet aš tai tik pasvajoti galiu apie tai, kad kažkada galėčiau turėti tokį stiprų vokalą ir tokį atsidavimą gyvenimui ir muzikai, tokį profesionalumą. Man jie yra kažkas tokio. Nebuvo karto, kada klausantis vieno iš jų kūrinių nekiltų noras kurti pačiai. Jie yra mano inspiracija. Didžiulė. Erzina bendrai atlikėjai ir kūrėjai, kuriems nerūpi, ką jie daro. Konkrečių nepasakysiu, tikriausiai tokiais nesidomiu tiesiog.

Kajus: Labai nemėgstu tokiais klausimais konkretizuoti. Labiausiai turbūt įkvepia seni eksperimentinės elektronikos kūriniai jau nuo tada išlipantys iš „rėmų“, turintys unikalų skambesį bei būdą tai pateikti.

– Jeigu jūsų atliekamos muzikos vakarėliui galiotų dress code, ką pasiūlytumėte klausytojams apsirengti?

Andrius: Maikė, megztinis, triusikai, frotinės kojinės, sijonas, kedai ir jei vėsu, tai dar kažką savo nuožiūra ant viršaus.

Simonas: Medinį kostiumą.

Monika: Koks geras klausimas. Toks geras, kad net atsakymo nežinau. Labai sunku sugalvoti, kai mano kuriama muzika tokia, sakyčiau, „ne vakarėlinė“. Turbūt kuo laisvesniu, neįpareigojančiu stiliumi. Arba priešingai, kad visi apsirengtų taip, kaip niekada nedrįsta. Nes tiesiog.

Kajus: Tik juodi rūbai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos