Miestelį prikelsiantis atradimas
Amatų mokyklos darbuotojai bei mokiniai jau ne vienerius metus stipriai prisideda prie nedidelio miestelio gyvavimo ir vietos bendruomenės veiklos. Kartu su Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija jau ketvirtus metus iš eilės organizuojamos tradicinių amatų, kulinarinio paveldo ir folkloro stovyklos. Vis dėlto 2,3 tūkst. gyventojų turinčios Rūdiškės, galinčios pasigirti supančiais miškais, sutvarkytomis gatvėmis, kultūros centru bei kitais svarbiais pastatais, neturi daug traukos objektų.
Šią informaciją apie nuo Trakų nutolusį miestelį pakeitė istorinė medžiaga. Pasirodo, miestelis ėmė klestėti 19 a. antroje pusėje, kai per jį buvo nutiestas geležinkelis nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos. Būtent tada pradėjo augti ir verslas – gyvenusi žydų bendruomenė vertėsi medienos prekyba, medžio apdirbimu, o netrukus vietos gyventojus nudžiugino atsiradusios dvi dešimtys parduotuvių, kepykla bei arbatinė.
Būtent šis medinės architektūros namas 2020 m. buvo įsigytas „Sodžiaus meistrų“, kurie siekia per jo atgaivinimą, interjero detalių restauravimą, ateityje prisidėti prie Rūdiškių miestelio multikultūrinio identiteto, klestėjusio prieš Antrąjį pasaulinį karą. Įstaigai pagalbos ranką ištiesė ir žydų kilnojamąjį bei nekilnojamąjį paveldą padedantis išsaugoti Geros valios fondas, prisidėjęs prie projekto „Praeitis atgyja fragmentuose“.
Baigiantis projektui, sulaukta pirmųjų džiuginančių rezultatų – buvo atrasti įdomūs istoriniai faktai, o polichrominiai tyrimai leido ištirti pastate esančius žydų tautai būdingus interjero puošybos elementus. Šie atradimai leis pradėti „Pašto arbatinės“ rekonstrukciją.
Tikisi pritraukti daugiau turistų
„Arbatinėje teikiamos maitinimo, informavimo bei istorinio paveldo edukacinės paslaugos turėtų pritraukti daugiau miesto svečių ir turistų“, – apie ateities planus kalba amatų mokyklos direktorė Dalia Beigienė. Ji taip pat pabrėžia, kad Rūdiškių istorija niekur nebuvo atskleista, tad įsigytas pastatas turėtų padėti miestelį išgarsinti.
„Žinome, kad čia gyveno nemažai žydų. Ir kaip tik praėjusią savaitę kartu su mokyklos bendruomene specialiu ženklu pažymėjome buvusios žydų bendruomenės maldos namus – Rūdiškių sinagogos vietą. O įsigijus pastatą strateginėje miestelio vietoje, nustebome sužinoję, kad čia galimai buvo žydams priklausiusi arbatinė. Mums parūpo per šį pastatą sužinoti miestelio istoriją, kaip čia viskas vyko, kuo žmonės gyveno ir užsiėmė“, – projekto tikslus atskleidžia direktorė.
D.Beigienė tikisi, kad ateityje arbatinė taps savotišku traukos centru, į kurį žmonės galės atvykti traukiniu tiesiogiai iš Vilniaus.
„Dienos pažintis būtų apie architektūrą, žydų istoriją ir jų įtaką miesteliui. Ir mes, kaip įstaiga, norime atidaryti mokymo bazę, kurioje praktiką galėtų atlikti kaimiškose vietovėse gyvenantys vaikai. Norisi prikelti miestelio šaknis, priminti apie jį“, – šypteli direktorė.
Sulaukusi pirmųjų gerų rezultatų, amatų mokyklos direktorė neskuba džiaugtis. Ji mano, kad kol kas susidomėjimas nebus labai didelis. Tai galės pakeisti restauruota arbatinė, po kurios, jos manymu, atsiras ir daugiau smagių veiklų.
„Kai atversime šio pastato duris, pradėsime veiklą, kuri leis susiburti ir pritraukti kuo daugiau žmonių. Norėsime paskatinti ir vietos senjorus tapti gidais, vedančiais ekskursijas po miestelį. Galbūt kada nors nuo Trakų atsiras dviračių takas ir turistai galės sustoti, susipažinti su mūsų miesteliu“, – svarsto D.Beigienė.
Istoriniuose archyvuose – miestelio kasdienybė
Pirmu įžanginiu etapu miestelio garsinimo link tapo istorinė pusė. Prie jos stipriai prisidėjo apie žydų gyvenimą Rūdiškių miestelyje medžiagą rinkęs istorikas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Ne vieną valandą prie įvairiausių istorinių dokumentų praleidęs istorikas tikina, kad jį labiausiai sužavėjo įprasta miestelio kasdienybė.
„Atradau daug įdomių ir ne tokių naujų faktų. Pavyzdžiui, buvo rašoma apie numuštą tanką, tada radau saldainių popieriuką, kur po okupacijos buvo rusiškai gąsdinama karu. Iš tos medžiagos net karas neįtikinamai atrodė.
Dar radau, kad žmonės buvo įpratę prie policininkų bjaurumo, bet man pačiam pasirodė, kad jie nebuvo tokie bjaurūs. Jie buvo tam, kad gąsdintų žmones. Buvo situacija, kai vyras važiavo dviviečiu dviračiu, kartu vežė žmoną, bet tas buvo draudžiama. Tyrinėjimas parodė, kad bausmių buvo daug ir visokių. Dažnai buvo aprašomos nežmogiškos situacijos“, – apie tai, ką pavyko atrasti apie Rūdiškių miestelyje gyvenusius žydus, kalba E.Juvencijus Morkūnas.
Remdamasis archyvine medžiaga, jis pastebėjo, kad apie pačią arbatinę informacijos nėra tiek daug. Prieš tai jis girdėjo istorijų, kad amatų mokyklos įsigytas pastatas galėjo priklausyti į Rūdiškes 1866 m. atvykusiam žydui Israel Radunski. Šalia geležinkelio stoties įkurtą verslą vystė jo sūnus Aaronas, tuo metu buvęs žydų bendruomenės pirmininku, turėjusiu lentpjūvę, kelias parduotuves ir nakvynės namus.
„Pasikrapščiau apie arbatinę ir išsiaiškinau, kaip vyko jos statybos etapai. Iš tiesų daug nesismulkinau, bet man buvo toks netikėtas atradimas, kad arbatinės buvo laikomos tik žydišku reikalu. Pasižiūrėjau, kiek arbatinių buvo Lenkijoje, tai jos ten buvo vadinamos kavinėmis. O pas mus šalia geležinkelių buvo žydų verslai, su taip vadinamomis karčemomis“, – pasakoja istorikas.
Arbatinė supažindins su Rūdiškių istorija
E.Juvencijus Morkūnas 2021 m. pabaigoje savo surinktą medžiagą apie Rūdiškių žydus ir miestelio gyvenimą pristatė miestelio gyventojams Rūdiškių bibliotekoje. Būtent ši istorinė medžiaga nuguls ir į arbatinėje ketinamus pastatyti stendus – juose bus parašyta miestelio istorija, įdomiausi faktai ir kitos svarbios detalės.
„Norime, kad žmonės šiek tiek susipažintų. Kai nagrinėjome pastatą, sužinojome, kad būsima arbatinė buvo pastatyta iš kelių dzūkiškų surinktų namelių. Vienas buvo pastatytas savu laiku, o kiti prijungti tik vėliau. Nukeldavo, perstatydavo ir vertindavo medinį namą. Toks savotiškas žvilgsnis į praeitį“, – atkreipia dėmesį istorikas, pridėjęs, kad tokie atradimai leidžia priminti istoriją net tada, kai aplinkui nebėra senelių, kurie savo protėvių galėdavo paklausti apie panašų laikotarpį.
Istoriko atradimai, anot amatų mokyklos direktorės D.Beigienės, leido savotišką paveldą prikelti antram gyvenimui. Ji jau šiandien tikisi, kad į arbatinę pirmuosius svečius pavyks pakviesti po dvejų metų.
„Faktas vienas – toje vietoje iš tiesų buvo arbatinė, bet ar tame pačiame pastate, ar šalia esančiame, tikslių duomenų nepavyko atrasti. Nepaisant to, būdami pastato savininkais, bandysime atkurti to stiliaus ir laikmečio meniu, įtraukti ir virtuvę. Padarysime savotišką prisilietimą“, – kalbėdama apie tai, kokios naujovės laukia Rūdiškių miestelio, šypsosi amatų mokyklos direktorė.
Po polichrominių tyrimų – atrastas dekoras ir fasadų dažymo istorija
Ne tik istoriniai archyvai, bet ir polichrominiai tyrimai atnešė vaisių – nustatyta arbatinės sienų dekoro ir fasadų dažymo istorinė raida, išsiaiškinti sienų dekoravimo etapai. Tyrimus atlikusi architektė-restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė neslepia, kad iš pradžių trūko istorinės ikonografinės medžiagos. Dėl to tiek ji, tiek kiti projekto dalyviai apskritai nesitikėjo nieko rasti.
„Šiame pastate paskutiniu metu buvo paštas. Dažnai tokių įstaigų uolūs remontininkai sunaikina istorinius dažymo sluoksnius, t.y. paprasčiausiai juos nuvalo, nuskuta ir perdažo savo nuožiūra. Tai kultūrinio paveldo naikinimas ir nežinojimas, stokojant žinių ir patirties“, – tikina architektė-restauratorė.
Tyrimo metu atidžiai atveriant sluoksnį po sluoksnio, buvo atidengiami autentiški dažai ir užfiksuoti sienų dekoravimo fragmentai. Specialistė džiaugiasi atradimų sėkme – „atrasti pavyko su kaupu!“
„Užfiksavome pirminį ir vėlesnius perdažymo ir perdekoravimo sluoksnius. Nustatėme, kad senoji centrinė pastato dalis buvo dekoruota net penkis sykius, pirmieji dekoravimo etapai priskirtini XIX a. antrajai pusei ar XX a. pradžiai, paskutinis dekoravimo sluoksnis jau XX a. vidurys, tuomet sienos buvo dekoruotos voleliu“, – atskleidžia ji.
Tačiau tyrimai, autentiškos medžiagos nagrinėjimas ir zondavimas buvo tik maža Neringos darbo dalis. Visą informaciją reikėjo kruopščiai susisteminti ir tada drąsiai judėti link pagrindinio tinklo – pastato restauracijos.
„Viskas, kas buvo rasta, kruopščiai dokumentuojama: fotografuojama, vėliau brėžiniuose sužymėti ir sunumeruoti visi zondai, pateikti autentškų spalvų ir dažų pavyzdžiai, atlikti cheminiai tyrimai, kurių metu nustatyta kokiais dažais buvo dažoma, kokie pigmentai ir rišamoji medžiaga naudota.
Beje, reikia pažymėti, kad visose patalpose tinkas labai netvirtas ir birus, dažų rišamoji medžiaga gana suirusi, dažų sluoksniai tarpusavyje sulipę ir trupantys“, – pasakoja architektė-restauratorė N.Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
