Istorine tiesa prieš propagandos melą
Kaip parodos atidaryme susirinkusiems svečiams kalbėjo prezidento Gitano Nausėdos, globojančio šią parodą, žodį perdavusi jo vyriausioji patarėja daktarė Jolanta Karpavičienė, istorija turi duoti atkirtį manipuliacijoms: „Ši tarptautinė paroda, prasmingam darbui subūrusi mokslininkus, muziejų ir kultūros paveldo specialistus iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, yra puikus bendradarbiavimo pavyzdys.“
Kultūros ministras Simonas Kairys antrino, jog ši paroda – solidi atsvara melui: „Niekur pasaulyje neturi įsivyrauti priešo formuojamas melo naratyvas. Niekur blogio balsas neturi skambėti vienas. Mes privalome būti garsesni už tą melo balsą, matomesni ir atsparesni už jį.“
Padėkos žodį tarė ir Nacionalinio Ukrainos istorijos muziejaus direktorius Fediras Androščiukas, trumpai aptaręs Kyjivo Rusios istoriją bei pabrėžęs šios parodos reikšmę: „Savo ukrainiečių kolegų vardu noriu padėkoti Lietuvos nacionaliniam muziejui už šią puikią iniciatyvą, kuri labai svarbi kariaujančiai Ukrainai.“
LNM archeologės Eglės Zaveckienės paklausus, kokią įtaką dabartinė karo Ukrainoje situacija daro šios parodos kuravimui ir suvokimui, mokslininkė neslėpė, kad parodos tikslas buvo pateikti objektyvią, istoriškais faktais paremtą informaciją, kuri paneigtų viešojoje erdvėje sklandančius Rusijos propagandinius naratyvus: „Rusija skleidžia, kad Kyjivo Rusios paveldas priklauso tik jai vienai. Šia paroda mes ir norėjome atsakyti, kam ir kiek iš tikrųjų jis priklauso. Kuo daugiau žmonės žinos, tuo, mes tikimės, kad bus ir atsparesni propagandinėms manipuliacijoms.“
Parodos atidaryme LNM generalinė direktorė Rūta Kačkutė taip pat pabrėžė, kad Rusija dar nuo Petro I-ojo laikų bando savintis Ukrainos bei kitų valstybių kultūrinį paveldą: „Nuolat girdimi postringavimai apie vadinamąjį slavų pasaulį ir vienos valstybės teisę į kitas slavų žemes. Todėl dabar, kaip niekada, svarbu patekti naują žvilgsnį į šio regiono istoriją.“
LNM archeologė paaiškino ir kodėl parodoje pasirinktas būtent toks Kijevo rašymo būdas: „Kyjivas yra dabartinės ukrainiečių kalbos forma, o ukrainiečių kalba formavosi kiek vėliau, negu gyvavo ši valstybė. Ši valstybė vartojo dvi kalbas – senąją rusų ir bažnytinę slavų. Tai įvairiose metraščiuose, raštuose, rašoma Kijevas, todėl mes nenorėjome ištrinti tos ilgos Kijevo istorijos.“
Kas ta Kijevo Rusia?
Turbūt pirmas klausimas, kilęs išgirdus parodos pavadinimą – „Kas ta Kijevo Rusia ir kaip ji susijusi su Rusija bei Ukraina?“ Parodos kuratorė E.Zaveckienė aiškino, kad tai – IX amžiuje įsikūrusi valstybė, kuri gyvavo iki XIII amžiaus vidurio.
„Jos įsikūrimo priežastimi tapo skandinavų sidabro troškimas ir tolimos prekybinės kelionės link Bizantijos ir Arabų kalifato, upėmis iš Šiaurės į Pietus. Palei tuos prekybinius kelius įsikūrė ir prekybinės gyvenvietės, kurios vėliau išaugo į miestus – Šiaurėje Ladoga, Naugardas, plaukiant Dniepro upe žemyn Kijevas, visai Pietuose, prie Desnos upės – Černigovas“, – teigė kuratorė.
Pasak E.Zaveckienės, Kijevo Rusioje buvo du svarbūs centrai – Naugardas ir Kijevas, aplink kuriuos ir sukosi šios valstybės istorija. Būtų galima sakyti, jog Kijeve buvo susitelkusi pagrindinė valdžia, o maždaug XI amžiuje, po Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo mirties, pamažu prasidėjo žemių susiskaldymas.
„Jaroslavas Išmintingasis valdomas sritis bei žemes padalino savo palikuonims. Jis tikėjosi, kad visi valdys lygiai, teisingai, nebus jokių brolžudiškų kovų, bet atsitiko priešingai – palikuonių vis daugėjo, visi norėjo sėdėti Kijevo soste, todėl kunigaikščių tarpusavio rietenomis ir negebėjimu susivienyti prieš bendrus priešus pasinaudojo priešiškos klajoklių gentys“, – pasakojo E.Zaveckienė.
XIII a. iš stepės iškilusi nauja grėsmė – mongolai – keliomis bangomis puolė Kijevo Rusią, kol galiausiai ją nukariavo.
Kaip teigė LNM archeologė, nors po to sekė dar ilga istorija, tačiau šiuo metu į Kijevo Rusios paveldą galėtų pretenduoti Baltarusija, Rusija, ir, žinoma, Ukraina. Ukraina, tiesa, į jį pretenduoti gali labiausiai, mat dabartinės Ukrainos teritorijoje yra nemažai anksčiau Kijevo Rusiai priklausiusių žemių, o vienas iš buvusių pagrindinių centrų Kijevas yra ir dabartinės Ukrainos sostinė: „Na, o Rusija yra kilusi iš Maskvos didžiosios kunigaikštystės, kuri susikūrė jau po Aukso ordos antpuolių, po Kijevo Rusios subyrėjimo.“
E.Zaveckienė pabrėžė, kad nors Rusiją taip pat būtų įmanoma kildinti iš Kijevo Rusios, tačiau didžiulis skirtumas jaučiamas dėl valdymo formų. Parodos kuratorė pateikė ir aiškiausią, šiandieną atspindintį pavyzdį.
„Vladimiro-Suzdalės žemėje kunigaikščiu tapo Andrejus Bogoliubskis, kuris norėjo valdyti vienas, niekieno nepatarinėjamas ir nekontroliuojamas. Todėl jis išvaikė večę (laisvų žmonių susirinkimą, kuris sprendė svarbius reikalus), atsikratė visų savo giminaičių, bojarinų ir paskyrė naujus bojarinus, kurie jam buvo visiškai pavaldūs. Matome, kad kaip nuo XII amžiaus tose žemėse įsigalėjo vienvaldžio lyderio, sutelkusio visą galią į savo rankas, valdymo tradicija, tai taip ji išliko ir iki šiol“, – teigė E.Zaveckienė.
Nuo stalo žaidimų iki ginklų
Ilgą ir painią Kijevo Rusios istoriją parodoje atskleidžia iš beveik dvidešimties muziejų atvežti eksponatai. Ekspozicinės erdvės dvelkia prabanga – akį traukia aukso bei sidabro dirbiniai, įvairios monetos. Negana to, eksponuojama ir 1900 m. netoli Sachnivkos kaimo (Čerkasų srityje) rasto papuošalų lobio dalis. Dėl didžiulės lobio vertės ir prabangos istorikai šias brangenybes priskiria kunigaikščio aplinkai.
Vienu pagrindiniu lobio ekspozicijos akcentu tapo išskirtinis vėrinys – jį puošia keturi medalionai, ant kurių vaizduojami Išganytojas, Dievo Motina, arkangelas Mykolas bei šv. Jonas Krikštytojas. Religinių motyvų galima aptikti ir ant kitų eksponatų – medalionų, pakabučių, segių. Parodos kuratorės teigimu, čia norėta papasakoti ir apie Kijevo Rusios krikštą – pirmąją krikščionę kunigaikštienę Olgą, kuri apsikrikštijo dar iki oficialaus Kijevo Rusios krikšto, Kijevo didįjį kunigaikštį Vladimirą Sviatoslavičių, kuris iš pagonio tapo krikščioniu.
Parodos atidaryme sutikta vilnietė Rita sakė, kad ją suviliojo parodos konceptas: „Pati esu istorijos mokytoja, todėl nieko keisto, kad tokios parodos idėja man artima. Dabartiniame karo kontekste, manau, kad net ir mokinius verta čia atsivesti, nes kalba eina apie istorines Ukrainos šaknis ir apie tai, kad Kyjivas, akivaizdžiai, yra Ukrainos kultūrą menantis miestas.“
Parodoje buvo galima susipažinti ir su išlikusiais kasdienybėje naudotais skandinaviškais daiktais – spynomis, raktais, šukomis, diržais, galąstuvais ir kitais panašiais daiktais. Lankytojus stebino ir senieji laisvalaikio praleidimą žymintys eksponatai. Čia sutikta studentė Gabija teigė, kad jai visa tai suvokti sunku: „Pasiskaičius eksponatų aprašymus supranti, kad viskas buvo labai labai seniai. Toks jausmas, kad tada turėtų būti dar net neegzistavę tokie dalykai. Pavyzdžiui, stalo žaidimai. Čia yra nemažai stalo žaidimų figūrėlių ir labai sunku suvokti, kad jau prieš tiek šimtų metų žmonės šitaip leisdavo laiką.“
Neišvengiama gyventojų kasdienybės dalis buvo ir ginklai bei gynybos priemonės, mat tie laikai pasižymėjo smurtu bei konfliktais. Tai – svarbi praeities atvaizdavimo dalis. Vienas iš eksponatų, kurių nepraleido nei vienas atvykęs į parodą –Kyjive rastas X amžiaus kalavijas. Pasak parodos kuratorių, kai kurios šio dirbinio rankenų dalys inkrustuotos skandinavišku stiliumi vario ir sidabro viela, o pati rankena ornamentuota sidabro plokštele, kurią pagamino dabartinių vengrų protėviai. Taip pat lankytojai apžiūrinėjo per kelias sales išeksponuotus ietigalius, kirvius, peilius, žvejybos reikmenis, antrankius, antkakles, svarstykles, svarelius.
Kaip kalbėjo parodos lankytojas Mindaugas, ginklai jam pasirodė aktualiausia ir įdomiausia eksponatų dalis: „Man, kaip vyrui, visi šitie kalavijai, peiliai, durklai tikrai yra įdomiausia, nes nors galbūt kai kurie jų ir neatrodo įspūdingai, bet tu pamatai, kaip viskas pasikeitė nuo vikingų laikų, visa amunicija. Apskritai, įspūdinga, kad prieš tiek šimtmečių naudoti daiktai dar yra išsaugoti ir juos galima pamatyti modernesnėmis akimis.“
Parodos kuratorė E.Zaveckienė tikino, jog simbolinę reikšmę šiandieniniame kontekste turi ir eksponuojama plyta su Vladimiro Sviatoslavičiaus asmeniniu ženklu bei jo kaldintos monetos, mat Ukraina savo herbu pasirinko būtent šio kunigaikščio asmeninį ženklą.
Parodą pagyvino ir skaitmeniniai vizualai, kuriuos stebint ar klausant, galima sužinoti Kijevo Rusios istorijos detales.
Visi parodoje eksponuojami eksponatai dar niekada neeksponuoti nei vienoje iš Baltijos šalių. Paroda Istorijų namuose Vilniuje veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
