Kuriant istorinę literatūrą yra svarbu patikrinti faktus
Sjón (tikrasis vardas – Sigurjón Birgir Sigurðsson), kurio trys romanai –„Tavo akys matė mane“, „Baldras, šešėlio sūnus“ ir „Iš didžiuvės nasrų“ – išversti į lietuvių kalbą, mūsų šalyje lankėsi kelis kartus.
Rašytojas teigė, kad kūryboje naudojami skirtingi atminties tipai. Pirma – jo veikėjai atspindi jį patį, todėl asmeniniai prisiminimai tampa svarbia siužeto dalimi. Kita vertus, jam svarbus ir metanaratyvas – postmodernizmo laikotarpiu išryškėjusi idėja, teigianti, kad kai kurios įsišaknijusios teorijos formuoja visuomenės požiūrį ir elgesį.
Sjón novelėje „Moonstone: The Boy Who Never Was“ veiksmas vyksta 1918 metų Reikjavike. Tai istoriją apie netradicinės lytinės orientacijos vaikiną, susiduriantį su įsišaknijusia homofobija. Novelėje yra iškeliamas klausimas – ar vaikinui vertėtų užsidaryti saugiame išgalvotame pasaulyje, ar susidurti su visuomene, kuri galėtų jį atstumti.
„Nacionaliniam naratyvui buvo nemažas iššūkis sukurti šį veikėją“, – teigė Sjón.
Naujausioje rašytojo knygoje „Red milk“ aprašoma neišspręsta tolima praeitis. Tai provokatyvi, daug pasiruošimo reikalavusi novelė apie įsišaknijusią Islandijos antisemitų grupuotę. Be to, 1958 metais Islandijoje istorija buvo neteisingai naudojama neonacių. Pasak rašytojo, ji niekada nebuvo viešai pripažinta, todėl liko tik kaip bendras Islandijos prisiminimas.
Sjón teigimu, istorinių romanų autoriui itin svarbu užpildyti „alternatyvių“ siužetų spragas, užpildant juos tikraisiais faktais. „Mes visi gyvename apsupti tariamų faktų ir fiktyvios realybės“, – kalbėjo Sjón.
Novelės naratyvas yra padalintas į tris dalis – vaikystės prisiminimus, laiškus ir trečio asmens pasakojimą. Kiekvienoje iš jų yra pateikiama vis kitokia įvykių pusė: aprašoma veikėjo vaikystė Antrojo pasaulinio karo metu, gyvenimas šeimoje, kuri nepritarė Hitleriui, bei jo paskutinė kelionė į Angliją.
Rašytojas teigė, kad žmonės, nesuprasdami situacijos, renkasi ignoruoti. Todėl Sjón buvo svarbu parodyti, kaip lengva formuoti jauno asmens požiūrį pasinaudojant nerimą keliančia nacių ideologija.
Vėliau jis pripažino, kad pagrindinis „Red milk“ veikėjas buvo itin panašus į jį patį aštuntajame dešimtmetyje: „Dariau beveik visus dalykus taip pat, kaip jis. Aš irgi bandžiau pasiekti visus žmones Islandijoje.“
Pradžioje jis nenorėjo priimti fakto, kad jis susitapatina su kūrinio veikėju, tai buvo itin svarbus etapas knygos rašymo metu.
Žiūrovą labiausiai įtraukia asmeninė istorija
I.Burkovska Jacobsen yra sukūrusi aštuonis dokumentinius filmus ir penkis dokumentinius serialus. Jos autobiografinis animacinis filmas „My Favorite War“ buvo apdovanotas Tarptautinio Ansi animacinio festivalio „Contrechamp“ prizu.
Menininkė pabrėžė, kad atmintis gali būti selektyvi. Žmonės ima neigti savo asmeninius prisiminimus, tikėdami, kad jie buvo netikri vien dėl to, kad turi draudžiamų ir netikrų kolektyvinių detalių.
Kūryba jai buvo tarsi terapija – ji detaliai pristatė ne tik asmeninius, bet ir šeimos bei bendraklasių jausmus.
„Aš esu apdovanota gerais genais, nes mano tėčio giminėje visi turi itin gerą atmintį“, – teigė ji. Augant fermoje, aplink buvo daug dirgiklių, paveikiančių jos atmintį, tokių kaip kvapai ar garsai. Tačiau ji pabrėžė, kad tokia pat svarbi yra ir emocinė patirtis, kaip žmogus jautėsi tam tikroje situacijoje.
I.Burkovska Jacobsen sakė, kad animaciją kaip įrankį pasirinko todėl, kad Latvijos archyvuose nėra jokios vizualikos apie kariuomenės objektus ir stinga tinkamos vaizdinės medžiagos.
„Ji neturi emocijų, kurias aš išgyvenau – baimės, saugumo jausmo, šokiruojančių detalių“, – pabrėžė režisierė.
Kadangi ji taip pat nėra išsaugojusi nuotraukų su savo tėčiu, Jacobsen nusprendė istoriją išpildyti animacijos formatu.
Filmas „My Favorite War“ turi skirtingus supratimo lygius. Vienas yra skirtas žmonėms, susidūrusiems su šia situacija, ktas – jos nepatyrusiems.
„Papasakoti apie gyvenimą sovietų okupacijos laikais žmogui, kuris gyvena už jos ribų, niekada nebuvo lengva“, – užsiminė režisierė.
Kai režisierė gavo idėją šiam filmui, potencialūs prodiuseriai jai pasakė, kad norint pritraukti žiūrovų, reikia, kad kitos šalies istorija sietųsi su asmenine. Todėl ji nusprendė į istoriją įtraukti jos senelio konfliktą, tėčio patirtį komunistų partijoje ir tai panaudoti kaip asmeninę medžiagą. Kuriant grožinį filmą reikia labai daug draminių aspektų, todėl režisierė pasirinko kurti būtent dokumentinį filmą.
Paklausta, kodėl filmus kuria pro humoro prizmę, I.Burkovska Jacobsen sakė, kad „humoras yra svarbi žmogaus dalis“. Susidūrusi su sovietų melancholija ir Skandinavijos depresija, režisierė suprato, kad latviai yra itin pozityvūs žmonės. Daug latvių, išvežtų į Sibirą, vis vien juokavo apie traukinius ir neprarado pozityvumo. Visam pasauliui kovojant su pandemija, jie yra laimingi likdami namuose ir neprieštarauja dėl įvestų reguliavimų. Dėl šios priežasties latvius prajuokinti yra daug paprasčiau. Vadinasi, ir žinutė perduodama kur kas lengviau.
