Tėvo ir sūnaus susitikimas
Dailininkas Audrius Gražys sako, kad „prieš studijuodamas aktorystę, tėtis svajojo tapti dailininku. Tačiau, prieš stojamuosius egzaminus, nuėjęs į tuometinį Dailės institutą ir pamatęs kitų stojančiųjų atneštus darbus, saviškius suplėšė ir 1956 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos konservatorijoje. Jis ne tik vaidino bei režisavo, bet dar buvo ir aistringas kolekcionierius: meno atvirutės, knygos, ženkliukai, pašto ženklai, laikrodžiai, žymių žmonių autografai...
Tačiau jo didžiausia aistra buvo Lietuvos tapytojų kūriniai. Man išvykus studijuoti į Kauną, atradęs mano dažus, vėl griebėsi teptuko. Namuose visos kambarių sienos buvo nuklotos tapybos darbais. Kolekcija vis didėjo, o tarpai tarp darbų – mažėjo. Panašu, kad gyvendamas tokioje aplinkoje, buvau užprogramuotas savo ateitį susieti su menu. Todėl, nenuostabu, kad mano pirmasis tapybos mokytojas buvo tėtis. Mintis apie kūrybinį duetą kilo labai seniai. Bet laikas greitas ir visuomet atrodo lyg jo būtų per akis, atsiranda svarbesnių reikalų, kol vienąsyk būna tiesiog vėlu. Ši paroda – lyg ilgai brandintas mūsų kūrybinis susitikimas. Tėčio ir mano“.
Trys tapybos ciklai viename
Parodoje į vieną susijungia net trys A. Gražio tapybos ciklai: „Vieta N“, „Monotonija“ ir „Vandens DNR“.
„Juos jungiantis pavadinimas „Užšalęs atsitiktinumas arba DNR“, manau, tiksliausiai nusako cikliškumą mano tapyboje, kuomet skirtingu laiku, priklausomai nuo aplinkybių, nusiteikimo, užfiksuoto vaizdo, garso ar emocijos, o gal ir nuo visų „aplinkybių sumos“, gimsta naujas darbų ciklas; o vėliau su naujomis patirtimis vėl grįžtama prie anksčiau pradėtojo. Visų ciklų elementai keliauja mano darbuose lyg genetinėje grandinėje, kur kartais ima dominuoti vienas, o kažkuriam laikinai atsitraukus laukti savo eilės, – kitas. Nuolat keičiasi dominantė – dedamieji nekinta. O atsiradus naujam ciklui, prisijungia prie grandinės lyg užšalę atsitiktinumai, keliaujantys laike. O greta tėčio ekspozicijos – įgauna dar gilesnę prasmę“, – dalinasi mintimis A. Gražys.
Menininkai
Bronius Gražys (1934–2013) aktorius, poetas, režisierius, kolekcininkas. Nuo 1968 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius, o vėliau ir režisierius. Daugiau nei pusantro šimto vaidmenų teatre ir kine, penkios poezijos knygos, meno kolekcija ir tapybos darbai – neįkainojamas plačios visa apimančios asmenybės dvasinis palikimas.
Parodoje eksponuojama Broniaus Gražio fotografija (1959–1963) ir tapyba.
Audrius Gražys gimė 1963 m. Kaune. 1982 m. Baigė Kauno Stepo Žuko dailės technikumą.
1989 m. – Vilniaus dailės akademiją, tapybą. Dailininkų sąjungos narys nuo 1993 m. Tapytojas, scenografijų bei instaliacijų autorius surengė daugiau nei 50 personalinių ir 70 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. A. Gražys, keletą metų praleidęs Belgijoje bei Prancūzijoje, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Jis 2016 m. apdovanotas aukščiausiuoju Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimu – auksiniu ženkliuku už meninės kūrybos įvairiapusiškumą ir refleksyvumą.
