Organizatorių pasirinkta šiuolaikinio Afrikos šokio tema siekia pristatyti Lietuvos publikai menkai pažįstamą šio žemyno šokio platformą. Tuo pačiu skatinama permąstyti stereotipiško juodaodžių suvokimo ir vertinimo klišes bei kelti klausimus apie Afrikos žemynui būdingo savitumo santyki su globalizacijos procesais.
Tshekpo Dan Agbetou vadovaujamos šokio trupės spektaklyje „Trys lygiai“ gilinamasi į gana klasikinės kūno-proto-sielos triados problematiką. Spektaklio siužetas buvo miglotas, scenografija – minimali (vienas stalas ir išsklaidytos popierių krūvos), tačiau labai daug vietos liko kūno plastikai ir judesiui. Pastarasis gana savitai prasidėdavo dubens srityje bei pečių linijoje ir vystydavosi į ilgas, grakščiai ištemptas galūnes.
Didžiąją spektaklio dalį penki vyrai šoko vilkėdami vien apatines kelnaites, tokiu būdu tarsi parodai išstatydami savo kūnus. Drįsčiau teigti, kad visos anatomijos studentės turėtų bent kartą apsilankyti tokiame spektaklyje – juk mokytis raumenų grupes remiantis gyvais pavyzdžiais yra kur kas įdomiau nei studijuoti piešinius knygose. Įspūdingi pečiai, raumeninga viršutinė nugaros dalis, tvirta krūtinė, beveik reklaminis pilvo presas, ilgos stangrios šlaunys, švelnios įtemptos rankos – taip ir norėjosi prisiliesti, pačiupinėti, kažkuo įsitikinti.
Vyro kūno adoracija buvo ne atsitiktinis reiškinys, o labai sumaniai ir subtiliai sukonstruotas efektas. Vidurinėje spektaklio dalyje vyrai užsimetė baltus marškinius varpelio formos rankovėmis, kurios buvo itin populiarios dendžių (angl. dandy) tarpe. Imituodami tipinės šiuolaikinės berniukų pop grupės video klipus, šokėjai neužsisagstė marškinių ir vis žaidė su plevėsuojančiais skvernais. Maža to, nemažai choreografinių sprendimų taip pat akcentavo macho tipažą, pvz. kova dėl stalo tarsi dėl valdžios, popierių metimas į išpūstas krūtines, herojiškos išsitiesimo ant nugaros arba sėdėjimo pozos.
Three Levels from DansArt Tanznetworks Videos on Vimeo.
Choreografo Michel Kouakou ir trupės Daara Dance pusvalandžio trukmės spektaklis naujų patirčių neatnešė. Jų butoh – japoniško dekonstrukcijos šokio – versija buvo labai laisvai interpretuota. Be ryžių rato scenografijos, Tibeto raudonumo, indiško charakterio kelnių-sijono ir keleto butoh būdingų judesių, vargu ar ką labai rytietiško rastume.
Nepaisant to, duetas pademonstravo puikų kontaktinės partnerystės pavyzdį. Dviejų vyrų tarpusavio sąveika buvo labai vientisa ir sklandi. Profesinis pasirengimas nekėlė abejonių – nuostabiai plastiški judesiai, įtampos ir laisvumo dermė tikrai įtikino. Įdomu dar tai, kad pusnuogių vyrų duetas neturėjo seksualinės įkrovos.
A drop from nowhere (2012) from michel kouakou on Vimeo.
Bene įspūdingiausias buvo paskutinis vakaro spektaklis pavadinimu „Artumas“, kurį sukūrė slovakų choreografas Tomáš Nepšinský bendradarbiaudamas su lenkų šokio teatru Zawirowania.
Kūrinys iš tikrųjų buvo gana daugiasluoksnis. Buvo galima stebėti meilės trikampio tarp dviejų skirtingo amžiaus moterų ir vidutinio amžiaus vyro peripetijas. Tačiau tipinė situacija, kurioje vyras palieka vyresnę moterį dėl jaunesnės baigėsi gana netikėtai, nes vyras nepasirinko nei vienos. Antra vertus, atsiskleidė intriguojantis vyro asmenybės formavimosi paveikslas. Pradžioje jį akivaizdžiai kūrė dominuojančios moterys, valdydamos vyro judesius, keldamos reikalavimus, išskleisdamos savo lūkesčius ir bandydamos įveikti vyro sutrikimą bei abejingumą. Moterų aplinkoje esantis vyras mokėsi stebėdamas, ieškodamas savo kalbos, individualiai mąstydamas. Jis nuolat buvo spektaklio ašis, nors fiziškai judėjo užribyje, bėgdamas perimetru arba atsidurdavo pačiame centre.
Paskutinėje spektaklio dalyje per keturiasdešimtmetį perkopęs vyras išsirengė iki apatinių ir nuostabiu solo atskleidė visas savo brandaus kūno galimybes. Išsirengdamas iš drabužių jis tarsi išsinėrė iš socialinio identiteto, iš „vyro“ sampratos ir liko tik žmogus, kontempliuojantis save. Jis trūkčiojo, pasidavė tempiamas atbulas nematomų jėgų, kovojo su nežinia kuo gąsdinančiu, baudė ir auklėjo save suduodamas per skruostą, pilvą, šlaunį, stebėjosi rodymas pirštu į žemę, dangų, galvą, pilvą, nugarą tarsi pažindamas aplinką ir atrasdamas save joje.
Šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“ vyksta Kaune rugsėjo 18-22 dienomis.
Ši recenzija yra kritinio rašymo projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.
