Visa tai žadina smalsumą: ar milžiniškos organizatorių pastangos ir didelės Lietuvos investicijos atsipirks ilgalaikių ryšių įtvirtinimais, o galbūt renginys teliks skambia trijų mėnesių ilgio švente?
Lietuvos kultūros institutas viešai įvardijo keturis Kultūros sezono Prancūzijoje tikslus. Vienas jų jau įvykdytas: Lietuvos ir lietuvių kultūros matomumas Prancūzijoje padidintas. Kiek sunkiau bus pagrįsti antro tikslo įgyvendinimą, t. y. įvairios auditorijos, ypač jaunimo, įtraukimą. Prancūzijos auditorija natūraliai įvairesnė nei lietuviška. Tačiau neaišku, kokią įtaką galės daryti lietuviai, siekiantys konkrečių grupių įtraukties, kai už bilietų pardavimus atsako Prancūzijos institucijos.
Kaip pavyks „užmegzti ar sustiprinti ryšius tarp Lietuvos kūrėjų ir Prancūzijos institucijų“, parodys laikas. Kol kas smagu girdėti žymių prodiuserių norus ir ketinimus tęsti bendradarbiavimą su Lietuvos menininkais. Tačiau sunkiausia bus pamatuoti, apibrėžti ir įrodyti pirmąjį, ilgiausiu sakiniu suformuluotą Lietuvos sezono Prancūzijoje tikslą: „Meninėmis ir kultūrinėmis priemonėmis išgryninti, sustiprinti ir pagyvinti Europos dabarčiai ir ateičiai aktualias vertybes: žmogaus orumą, laisvę, demokratiją, kūrybiškumą, lygybę, žmogaus teises ir reakciją į klimato krizę“.
Šie žodžiai tiksliai apibrėžia žinias, kurioms cirkuliuoti leidžia Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje. Sujungę jėgas ir dėdami sąmoningas pastangas lietuviai ir prancūzai gali vieni iš kitų pasimokyti to, ko stinga kiekvienos šalies visuomenei. Pavyzdžiui, niekas geriau už Prancūzijos piliečius neišmokys kasdieninės pagarbos laisvei ir demokratijai. O štai lietuviai turi paslėptų, tačiau stiprių kompetencijų išlaikyti pagarbų orumą bei atskirti tikrą lygybę nuo siekio būti lygesniais už kitus.
Su šiomis mintimis spalio pradžioje palikau Tulūzos bienalę, į kurią drauge su kelionę organizavusio Lietuvos šokio informacijos centro komanda vyko penkiolika scenos meno profesionalų iš Lietuvos. Bienalės organizatoriai delegacijai parengė keturių dienų programą, kurios metu supažindino su Miesto teatro (ThéâtredelaCité) patalpomis bei apylinkėmis, pakvietė susitikti su keletu teatro bei festivalio darbuotojų, įtraukė spektaklių rekomendacijas bei suorganizavo dalyvavimą Forume, kuris, panašu, turėjo tapti svarbiausia susitikimo dalimi.
Maloniausiai, be abejo, nustebino Prancūzijos pietuose plytinčios Tulūzos Miesto teatro infrastruktūra. Pastatas veikia nuo devinto dešimtmečio, tačiau vis dar atitinka ženklią dalį šiandieninių scenos profesionalų poreikių. Erdvė turi stiprią techninę bazę, didelį scenos plotą bei oro akrobatikai tinkamą lubų aukštį. Tai reiškia, kad ketvirto pagal dydį Prancūzijos miesto teatras atviras įvairiems žanrams ir įvairaus masto kūriniams.
Todėl keista, kad nė vienas Tulūzos bienalėje matytas spektaklis nepasirodė vertas aprašyti Lietuvoje likusiai publikai. Galbūt lietuvių delegacijai sudarytoje penkių dienų programoje netilpo įdomiausi festivalio darbai. Vis dėlto keista nepamatyti nė vieno spektaklio, kuriame originali koncepcija būtų išplėtota iki paveikaus meno kūrinio. Kita vertus, meninės kokybės problemą paaiškina pačios Bienalės idėja. Organizatoriai nesiekia parodyti stipriausius ar garsiausius kūrinius. Jų tikslas – sukviesti tarptautines koprodukcijas, atskleisti Tulūzos miesto publikai netikėtas išraiškas. Prancūzijos kultūros politikai būdinga atsižvelgti į ekologiją: kokią kainą gamta sumokės už atvykimą ir ar verta ją mokėti (t. y., kiek kartų spektaklis bus parodytas Tulūzoje ar netolimose apylinkėse).
Penkiolikos žmonių skrydis iš Lietuvos yra Žemę stipriai teršiantis veiksmas. Kokybiškos geležinkelio jungties su Europa neturinti Lietuva apskritai nėra pritaikyta šiuolaikinėms gastrolėms. Laimė, sezonas Prancūzijoje suteikė postūmį ir galimybes masiškai čia pristatyti lietuvišką kūrybą, kuri išimtinai praturtino Tulūzos sales. Organizatorių tikslai paaiškina ir lietuviškos programos pasirinkimus: „Hairy“ (Dovydas Strimaitis), „Where do I connect“ (Džiugas Kunsmanas ir Adrian Carlo Bibiano), „Sofos projektas“ (Marija Baranauskaitė), „Hands up“ (Agnietė Lisičkinaitė), „Geros dienos!“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė) bei kiti yra konceptualūs, tarptautiniai, kai kurie – ne vienoje rezidencijoje plėtoti darbai. Ir kur kas paveikesni bei meniškai turtingesni nei tai, ką teko matyti trečiosios Tulūzos bienalės programoje.
Svarbiausia kelionės pamoka tapo minėtas Forumas, trukęs pusantros dienos (viso beveik 11 valandų). Jo idėją norėtųsi perkelti į Lietuvą: salėje susirenka miesto bendruomenės nariai (ne vien kultūros atstovai!) ir, moderuojami Miesto teatro bei Bienalės atstovų, kelia visuomenei ir kultūrai aktualias problemas, kurias vėliau aptaria mažesnėse grupėse. Galiausiai diskusijose išsakytos mintys aprašomos dideliuose popieriaus lapuose ir pakabinamos salėje. Kitą dieną joje susirinkę dalyviai aptaria, kaip dalį problemų gali padėti spręsti kultūra.
Darbo dienomis į tokį renginį miesto bendruomenę siunčia darbdaviai. Vadinasi, įstaigos supranta pokalbių bei menų poreikį ugdant tiek asmenybes, tiek darbuotojus. Greičiausiai tai susiję ir su prancūzams įprasta kultūra drauge išreikšti nepasitenkinimą bei kuo greičiau imtis prieinamų problemų sprendimo būdų.
Deja, prancūziškai nekalbantys žmonės iš prancūzų kalba vykusio Forumo negalėjo pasiimti daug daugiau nei vien jo idėją. Nors renginio įtraukumą liudijo sinchroninis vertimas į gestų kalbą, sinchroniniu vertimu į anglų kalbą nebuvo pasirūpinta. Paradoksalu, kad renginio, siekusio rasti skirtingų žmonių sąlyčio taškus, organizatoriai lietuvių delegaciją pasodino atskirai ir atvedė jai keletą neprofesionalių vertėjų, kuriems nurodė, jog versti viską nėra būtina. Taip trumpai galima pristatyti problemą, į kurią leisdamiesi giliau pamatytume daugybę nemalonių smulkmenų.
Nors esame pratę situaciją vertinti atlaidžiai, tai yra gili kultūrinė problema. Kalbinis uždarumas yra prancūzų tautos charakterio dalis, kurią kitų tautų atstovai toleruoja net ir patirdami nepagarbą. Patiems prancūzams tai vargiai kenkia: kol šalis ir tauta turi pakankamai pinigų bei galios, tol susireikšminimas daugiau nepatogumų kels kitiems.
Kad būtų lengviau suprasti situacijos problemiškumą, pasitelkime žymiąją frazę: berniukai liks berniukais, o prancūzai – prancūzais. Kaip ir berniukai (vaikinai, vyrai), prancūzai nesikeis, jei šalia esantys žmonės aiškiai nepasakys ir daug kartų nepakartos, kad dėl jų įpročių bei poelgių kažkas jaučiasi blogai. Savo patirtimi įsitikinau, kad tiesmukas problemos įvardijimas gali turėti teigiamų pokyčių. Diplomatiškiau prancūzų uždarumą įvardino Gintarė Masteikaitė viešame pokalbyje apie lietuvių kultūrą. Ji teigė, kad su prancūzais kalbėti apie tarptautines gastroles sunku, nes jiems, priešingai nei lietuviams, tai nėra būtina: jie turi puikias galimybes gastroliuoti šalies viduje. Beje, šis pokalbis buvo vienintelis tarptautinis savaitės renginys, vykęs anglų kalba, atsisakius šalia budėjusios vertėjos paslaugų. Vadinasi, kai nori – gali?
O dabar grįžkime prie lietuvių, kurie – priešingai nei prancūzai – labiau pratę prisitaikyti prie kitų, pamiršdami savo pačių poreikius. Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje yra lietuvių ir Lietuvos investicija į ateitį, tikintis, kad tai atvers kelius naujiems projektams, kurie bus naudingi įvairioms mūsų valstybės industrijoms. Pirmiausia, žinoma, finansiškai, tačiau taip pat padės stiprinti kultūrinius ryšius sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Todėl šiame sezone labai paprasta palaikyti Prancūziją šalimi donore, o Lietuvai eilinį kartą priskiriant augančios recipientės vaidmenį.
Man Tulūzos bienalė įrodė, kad taip nėra. Pirma – dėl minėtų spektaklių lygio. Antra ir kur kas svarbiau – patirtys leido suprasti, kad pasaulyje, kuriame valstybės privalo burtis draugėn, kad išlaikytų pamatines vertybes ir prigimtines žmogaus teises, lietuviai gali daug ko išmokyti prancūzus. Pavyzdžiui, apie žalą gyventi visuomenėje, kurios uždarumo pagrindas yra tikėjimas, jog ji geresnė už kitas. Taip pat – gebėjimo gerbti ne tik savo, bet ir kito žmogaus orumą. O tai jau yra kelias link realios lygybės, nepriklausančios nuo to, kokia kalba šneka žmogus.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad nekalbu apie išimtis, kurių žmonijoje negali nebūti. Yra puikiai angliškai kalbančių ir to daryti nevengiančių prancūzų. Yra lietuvių, kurie grėsmę savo kalbos išlikimui mato lietuviškai nešnekančių maisto kurjerių kultūroje. Tačiau Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus. Tai yra lygiaverčiai mainai.
