– Moterys ir jų istorijos... Moterys istorijoje... Taip norėtųsi pavadinti Tavo jau daugiau kaip dvidešimtmetį kuriamus sceninius pasakojimus, kurių pagrindinės herojės – drąsios, bet kartu ir trapios, apdovanotos, veiklios, ypatingos moterys, kurių santykis su pasaulio, tautos, visuomenės istorija ir dalyvavimas joje – labai svarbus Tavo scenos pasakojimo elementas. Žvelgiant į Tavo scenos kūrinių (ne tik monospektaklių, bet ir kitų „Solo teatre“ kuriamų spektaklių) istoriją, krinta į akis tai, kad pradėjusi nuo XX a. pradžios ir vidurio Europos literatūros klasikos (Beckettas, Duras) ar netgi Europos literatūros lopšio – Antikos (Sofoklis), pastaraisiais metais vis labiau artėji prie ne tokių jau ir senų, daugelio dar prisimenamų laikų („Ledo vaikai“ – apie tremtį, bet ir apie Tave, užaugusią jau po tėvų tremties, „Lietuviškoji Nora“ – apie Moniką Mironaitę ir jos gyventą sovietmetį, kurį ir pati esi patyrusi). Judvi su Nora Ikstena – galima sakyti, tos pačios kartos, užaugusios Lietuvoje ir Latvijoje dar kaip spaliukės ir pionierės. Savo kūryba artėji ne tik laiku, bet ir geografiškai, prie mūsų šaliai, tautai, svarbių dalykų, kurių poveikį daugelis tebejaučiame. Atėjo laikas teatre atsigręžti į sovietmetį, jį apmąstyti?
– Taip, tikriausiai su patirtimi ateina laikas kalbėti apie gyvenimą, kurį gyvenai ir gyveni, jį analizuoti, suvokti. Ir man su metais vis įdomesnis ėmė darytis dokumentinis, tikrų istorijų teatras. Turėjo ateiti laikas apmąstyti ir savo senelių bei tėvų patirtis (jaunystėje įdomesni atrodė kiti dalykai) – taip gimė spektaklis „Ledo vaikai“. Jį sukūrusi jaučiau, kad tas spektaklis tarsi reikalauja tęsinio, dar ne viską papasakojau apie tėvų gyvenimą. Nes, pasak Tėčio, sunkiausias laikas tremtiniams galbūt buvo net ne Sibire, o sugrįžus į Lietuvą. Tikėję ir laukę grįžimo į savąją Tėvynę kaip išganymo, jie čia pajuto esą nebereikalingi, atstumti ne svetimų, bet savų. Ir tai buvo skaudžiausia. Buvo atimti jų namai, jie patys – su tremtinio žyme „kaktoje“, negalintys studijuoti aukštosiose mokyklose (Tėtis svajojo apie mediciną, bet dėl savojo „tremtinio“ statuso neperėjo mandatinės komisijos Kauno medicinos institute). Tai buvo 1963 metai, pats sovietmetis. Vis galvojau pratęsti pasakojimą apie šią epochą, o ir apie savo vaikystę. Ir štai į rankas pateko Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje. Pasak rašytojos – romanas beveik autobiografinis. Motina, talentinga gydytoja, iš prigimties laisva ir kovojusi prieš sovietinę sistemą, sužlugdyta ir vis giliau grimztanti į depresiją. Ir jos dukra, auganti sovietinėje „mėsmalėje“ pionierė-komjaunuolė, norinti tikėti šviesia tarybine ateitimi bei siekianti ištraukti mamą iš jos nevilties liūno... Jos abi tarsi susikeičia vaidmenimis – dukra tampa motina savo mamai. Pasakojimo pabaiga – 1989-ji, Baltijos kelias, Berlyno sienos griūtis, savanoriškas motinos pasitraukimas iš gyvenimo, tarsi jos auka – už dukters ir būsimų kartų laisvę...
Perskaičius supratau, kad tai vėlgi bus truputį autobiografinis spektaklis, kad per šią medžiagą galima kalbėti ir apie savo patirtis.
Ir dar, galbūt jau atėjo laikas pažvelgti į sovietinę epochą iš šalies – man regis, anksčiau daugelis menininkų dar nenorėjo ten „kišti nosies“, tas laikas dar buvo per arti – norėjosi pabėgti nuo jo, jį pamiršti, atsikratyti. Bet... tos patirtys tūno giliai mūsų viduje. Pastarųjų metų pandemija tai puikiai parodė – kiek mumyse slypi nepasitikėjimo (valdžios – žmonėmis, žmonių – savo valdžia), kaip staiga nubunda viduje tūnantis susiskaldymo, žmonių rūšiavimo, baimės „genas“.
- Nora Ikstena parašė savo romaną paskatinta literatūrinio projekto „Mes. Latvija. XX amžius“. Literatūrologė Jūratė Čerškutė pažymėjo: „Mes. Latvija. XX amžius“ tapo bene sėkmingiausiu Latvijos valstybingumo atkūrimo šimtmečio projektu (ir neabejotinai keliančiu nuoširdų pavydą, – įsivaizduokite, jei ir lietuvių rašytojai būtų taip sugalvoję!)“. Ar ateina į galvą panašiai įtaigus lietuvių autorės kūrinys apie sovietmetį, apie moterų likimus sovietmečiu? Sakykim, Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“ – romanas apie 4 kartų moterų likimus, nors jis, žinoma, ir nepelnė tokio pasisekimo kaip N. Ikstenos kūrinys. (Tiesą sakant, tarp Tavo spektaklių nėra nė vieno, kuris būtų sukurtas pagal lietuvių autoriaus (-ės) prozos kūrinį. Nemėgsti šiuolaikinės lietuvių prozos?) Kuo Tavo dėmesį patraukė ir kodėl naujo spektaklio medžiaga tapo būtent šis latvių rašytojos kūrinys?
Dar nesu skaičiusi A.Cicėnaitės „Tylos istorijos“, būtinai reikės perskaityti. Šiuolaikinė lietuvių proza man išties įdomi, tačiau ji dažnai itin literatūriška. Spektakliui reikia tvirto dramaturginio pagrindo. O N. Ikstenos romanas galbūt literatūrine prasme ir paprastesnis, primityvesnis (kaip sako ir kai kurie literatūros kritikai), tačiau dramaturginis užtaisas ten puikus. Turbūt neatsitiktinai šiuo metu Latvijoje kuriamas ir filmas pagal šį romaną. Motinos ir dukters prisiminimų monologai, dramatizmą auginanti įvykių slinktis ir atomazga – motinos mirtis, sulaukus išsvajotos Latvijos nepriklausomybės. Džiaugsmas ir skausmas sykiu, artėjanti laisvės viltis ir tos laisvės atsisakymas... Ir dar, man regis, šis kūrinys paliečia kažką labai asmeniško, universalaus, archetipinio – ką išgyvena kiekviena motina ir dukra: tai kartų tęstinumo, prigimtinio meilės alkio ir nesugebėjimo tos meilės perduoti tema. Todėl pasirinkau vaidinti abu personažus pati – pamenu, kaip norėjau būti kitokia nei mama, išvengti vienų ar kitų jos savybių, kurios mane erzino. O su laiku pamačiau, kad tos savybės tūno giliai manyje – reikia jas priimti, o ne nuo jų bėgti. Patirtą vaiko vienatvę, skausmingą meilės ilgesį paversti dėkingumu Mamai... „Motinos piene“ abi veikėjos, motina ir dukra, artėja viena į kitą, akimirkomis tarsi tampa viena ir ta pačia moterimi.
„Motinos piene“ abi veikėjos, motina ir dukra, artėja viena į kitą, akimirkomis tarsi tampa viena ir ta pačia moterimi.
– Spektalyje, be siužeto ir kitų literatūrinio pasakojimo elementų, gausiai naudoji sovietinio gyvenimo medžiagą – įtrauki ideologinius eilėraščius, vaikiškas daineles, ekrane rodomi televizijos vaizdai (Brežnevo laidotuvės, raudonuoja kaklaraiščiai...). Tai bendra daugelio žiūrovų patirtis, lietuvių teatre dar pakankamai neatskleista, neapmąstyta. Kaip Tu žiūri į sovietinio gyvenimo atributus, likučius mūsų kasdieniame gyvenime – stalinistinius pastatus, paminklus, į valdžios ir visuomenės užmojus griauti arba negriauti? Ar vis dar turime dėl jų jausti kartėlį, skausmą, kaip kad Tavo spektaklio herojė kalba apie motinos pieną – žiūrėti į savo vaikystę ir jaunystę kaip užnuodytą to kartėlio? Kokią vietą savo jausmų bibliotekoje turėtume skirti sovietmečiui?
Kuriant spektaklį buvo labai įdomu tą atmintį prikelti. Išties, prisiminti ir Brežnevo laiduotuves, kurias visi žiūrėjom per televizorių, ir visus „gulbių ežerus“, kuriuos grodavo per visų partijos vadovų laiduotuves, ir žinių radijo signalus, ir sovietinius multfilmus, ir neapykantą fašistams bei meile partijai trykštančius eilėraščius. Visa tai vėl atradus – ir juokinga, ir graudu, ir egzotiška. Primena tokį netikrą teatrą, kurio apsupty mes „rimtais veidais“ gyvenome...
O dėl sovietinio gyvenimo atributų šiandienos pasaulyje – man regis, reikia tiesiog atrasti jiems vietą. Man Grūto parkas – puikiausia tam idėja. Sovietmetis jau virto istorija, ir tokiame muziejuje puikiai dera visi anos epochos objektai – ir paminklai kolaborantams, ir sovietiniams herojams, ir kiti tuometiniai meno ir buities objektai, laiko ženklai. Tokį muziejų aplankyti be galo įdomu – ir sovietmetyje gyvenusiems, ir jaunajai kartai.
– Iš minėto J.Čerškutės interviu su N.Ikstena: „Romano „Motinos pienas“ struktūra yra tarsi įsivaizduojamas, bet niekada taip ir neįvykęs motinos ir dukters pokalbis, dėliojamas jų vidinių monologų epizodais. „Pasirinkti tokią pasakojimo struktūrą – tai it eiti plonu ledu. Bet aš norėjau, kad šie du skirtingi balsai turėtų galimybę ir erdvę tapti vienu, ir taip parodyti skirtingų šeimos kartų slėpiningumą, gyvenimą ir meilę. Man atrodo, kad pasirinkau teisingą ir tinkamą būdą papasakoti savo istoriją“. Tavo monospektaklyje nuostabiai išsipildo šis N. Ikstenos troškimas – kad du skirtingi balsai, motinos ir dukros balsai, taptų vienu. Nors scena padalyta į dvi dalis, kurių viena yra motinos, o kita – dukters, tačiau jas abi jungi tu – aktorė, o drauge žmogus, kuris taip pat savyje talpina ir savo motinos, ir savo, kaip dukros, istoriją. Netgi spektaklio plakate – tikros Tavo Mamos ir Tavo pačios vaikystėje fotografijos... Kiek į šį spektaklį įdėjai savo santykio su mama?
– Mūsų santykis su Mama ne toks dramatiškas, mano Mama – irgi kovotoja iš prigimties, Lietuvos laisvė jai buvo didžiausia svajonė – tačiau jos sovietmetis nesužlugdė, ji su ašaromis akyse stovėjo Baltijos kelyje ir vėliau visą savo brandų gyvenimą paaukojo Nepriklausomybės kūrimui. Tačiau, žinoma, yra ir paralelių... Ta TYLA, kuomet motina nori apsaugoti savo dukrą nuo praeities – ir mano Mama taip norėjo apsaugoti mane, nieko nepasakodama apie savo tremtį, vaikystę, skaudžius šeimos išgyvenimus. Dar, negebėjimas atsiverti, reikšti jausmus, apkabinti... Mes sovietmetyje augome tokioje „kareiviškoje“ sistemoje. Ir aš patyriau dvilypumo, „dviveidžio“ būseną, kuomet mokykloje reikia būti gera pioniere, komjaunuole, o namuose – tyliai juokiamasi iš viso to absurdo, kuriame neišvengiamai tenka gyventi. Ir dar, iki galo turbūt niekad neišsakoma meilė savo Mamai... Nors mano Mamos nebėra regimame pasaulyje, bet ji giliai manyje, net kartais pajuntu kalbanti jos balsu, mąstanti jos mintimis, jos vertybės pasiliko manyje... Šiame spektaklyje galiu tą meilę vėl ir vėl išgyventi.
Mūsų santykis su Mama ne toks dramatiškas, mano Mama – irgi kovotoja iš prigimties.
O „Motinos pieno“ spektaklio plakato nuotraukos (kuriose – aš mergaitė ir jauna mano Mama) atsirado spontaniškai, mums su dailininke Indre Pačėsaite vartant mano vaikystės albumus – tie įdėmūs abiejų žvilgsniai, tarsi saugantys užrakintas savo paslaptis....
– Kaip įsivaizduoji susitikimą su autore N. Ikstena, kuri pažadėjo atvykti į spektaklį spalio mėnesį, ir jos reakciją į spektaklį? Autorė yra minėjusi, kad šiek tiek nusivylė, kai knygą anglų kalba leidusi leidykla nutarė pakeisti pavadinimą (galiausiai pačios autorės pasiūlymu angliškas knygos variantas pavadintas „Sovietinis pienas“). Kuriant monospektaklį neišvengiamai teko atsisakyti kai kurių siužetinių linijų, kontekstinių ar stilistinių dalykų. Kaip elgeisi su grynai latviškomis realijomis – užuominomis iš latvių literatūros, Rygos atmosfera, latviškom greitakalbėm, Latvijos sovietiniu himnu? Ar spektaklyje bus jaučiamas pasakojimo „latviškumas“?
– Ne, latviškumo nebus – jį mėginau pakeisti lietuviškais „atitikmenimis“, mūsų deklamuotais vaikiškais eilėraščiais, juk Lietuvoje viskas buvo labai panašu. Norėjosi, kad žiūrovas skaitytų lietuviškus kodus, latviškus jam būtų sunkiau suprasti. Spektaklyje įterpiau vieną eilėraštį iš savo mokyklinės patirties, stebėtinai tikusį spektakliui – scenoje, kai dukra mamai pasakoja apie į klasę atėjusį mokytoją Blūmą, mokiusį iš tikrųjų mąstyti ir suvokti poeziją (Ikstena cituoja latvišką eilėraštį), aš prisiminiau savo „mokytoją Blūmą“, šviesios atminties harmonijos mokytoją Vytautą Čepliauską, mane mokiusį Juozo Naujalio meno mokykloje Kaune – per vieną pamoką jis man ant suolo padėjo mažą poezijos knygelę, ir, atvertęs eilėraštį, pasakė: „Perskaityk, čia tau bus įdomu“. Tai buvo Paulio Éluardo eilėraštis „Mirties fuga“ apie „juodąjį pieną“, kurį mes geriame dieną ir naktį... Neįtikėtina paralelė. Tą eilėraštį ir cituoju spektaklyje – pasakodama ir apie savąjį „mokytoją Blūmą“.
Norėjosi, kad žiūrovas skaitytų lietuviškus kodus, latviškus jam būtų sunkiau suprasti.
Taip pat įterpiau patirčių iš savo studijų Peterburge (kur mokiausi, kaip ir romano veikėja motina): keliavimas plackarto vagonu, kuomet pakeleiviai iš laikraščių vynioja ir lukštena kiaušinius, palydovės nešioja arbatą su kvadratiniais cukraus gabalėliais, iš radijo taško skamba banalios rusiškos dainos – visa tai dvelkia tokiu sustojusio laiko liūdesiu...
Su N.Ikstena išsyk, po kelių susirašinėjimų ir pokalbių telefonu, atsirado labai lengvas ir šiltas ryšys, ji su džiaugsmu sutiko atvažiuoti į premjerą. Tačiau rugsėjį nepavyko suderinti datų, kadangi mūsų premjeros dienomis ji keliauja į Madridą – romanas „Motinos pienas“ pristatomas ispanų kalba. Tad pažadėjo, kad atvyks spalį į Meno forte Vilniuje numatomus „Motinos pieno“ spektaklius spalio 26 ir 27 d. Tikimės surengti jos ir spektaklio kūrybinės grupės susitikimą su žiūrovais.
– Stebint Tavo kūrybos kryptį, kai savo spektakliams pasirenki vis artimesnę mūsų laikmečiui medžiagą, kyla klausimas, ar negalvoji apie spektaklį, kuris kalbėtų visiškai apie šiuos laikus, apie šiandieną tiesiogine prasme? Kažkada gal panašiai bandei eksperimentuoti su „Grimo opera“. Dar tiksliau paklausčiau, ar neketini sukurti spektaklio visiškai apie save, kuriame neprisidengtum jokiu personažu (jeigu tai apskritai įmanoma)? Tokia tendencija dabar labai stipri pasaulio teatruose, tik Tu jai iki šiol vis dar atsispiri, nors ir eini ta kryptimi. Ar kada nors pakviesi žiūrovus į spektaklį „Vaidina Birutė Mar“?
Kas bus rytoj, nežinau. Bet puikiai apie tai pasakė Vilniuje viešėjusi lenkų režisierė Agata Duda – Gracz, kurios įdomiose dirbtuvėse aktoriams dalyvavau vasarą. Su ja kalbėjome būtent apie šią tendenciją, plintančią šiuolaikiniame teatre: kai režisieriai prašo aktoriaus nieko nevaidinti, neprisidengti personažu, būti savimi (nors nežinau, ar tai scenoje įmanoma?). Agata atsakė: „Bet tai jau tiesiog kita kūrybos forma – performanso menas.“ Ir čia, pasak jos, reikia prilygti Marinai Abramovič, visą gyvenimą ėjusiai šio žanro paieškų keliu. O aktoriaus profesijos meistrystė – būti savimi, kuriant personažą. Ir, paradoksas: jį sukūręs bei išgyvendamas scenoje, tu išties esi ne mažiau savimi. Galbūt net labiau.
Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, prašosi būti giliau suvokta, paliudyta, įvardyta meno kalba.
O kūryboje apie dabar kalbėti norisi. Žinoma, kurdamas spektaklį apie bet kurį egzistuojantį ar neegzistuojantį laikmetį, teatro menininkas kalba apie dabartį. Tačiau ir tai, kas šiandien vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, prašosi būti giliau suvokta, paliudyta, įvardyta meno kalba. Tik, kaip ir su sovietmečiu – reikia, kad dar praeitų daugiau laiko...
„Solo teatro“ spektaklio „Motinos pienas“ premjera įvyks spalio 28 ir 29 d. 19 val. „Meno forte“. Inscenizacijos autorė, režisierė ir atlikėja Birutė Mar, kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Indrė Pačėsaitė, režisierės asistentė ir choreografė Sigita Mikalauskaitė, vaizdo projekcijų autorius Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.
Spektaklyje dalyvauja vokalistė Virginija Skirmantė.
