– Spektaklio istorija ilga. Kokios, jūsų manymu, pagrindinės priežastys, neleidžiančios jam nugrimzti į baleto istoriją?
Didžiuojuosi, kad M.K.Čiurlionio Menų mokyklos baleto skyriaus mokiniai įrodė galintys šokti tokio aukšto lygio spektaklyje, nes jo gali imtis tikrai ne kiekvienas atlikėjas, kaip ir ne kiekvienas kūrėjas.
– Iš tiesų, spektaklis jau yra patikrintas ne vieno šimtmečio. Pirmą kartą pastatyta 1846 m., „Paquita“ labiausiai sužydėjo, kai Marius Petipa jį pastatė Peterburgo Imperatoriškajame teatre. Choreografija šiame pastatyme įgavo daug naujų atspalvių, nes M.Petipa šokio techniką pritaikydavo individualiai kiekvienam šokėjui, todėl net tą patį etiudą skirtingi atlikėjai gali sušokti vis kitaip, skirtingomis variacijomis. Šio teatro prima balerina Matilda Kšesinskaja, Romanovų dinastijos princesė, labai praturtino Paquitos vaidmenį – ji taip ištobulino atskirų etiudų šokio techniką ir kompozicijas keliomis versijomis, kad kiekviena šokėja vėliau galėjo rinktis labiausiai jai tinkančią.
O šiaip manau, kad gera klasika niekada nenugrims į praeitį – joje atrandame amžiną tobulybės siekį harmoningai apjungti judesį, techniką į šokio plastika užburiantį reginį, kurį dar labiau praturtina nuostabūs rūbai, dekoracijos, ypatinga muzika. Šis baletas jau užaugino ne vieną šokėjų ir baleto gerbėjų kartą, jis ir šiandien statomas viso pasaulio didžiosiose baleto scenose. Šokėjams šokti „Paquitą“ – garbė ir tikras malonumas. Didžiuojuosi, kad M.K.Čiurlionio Menų mokyklos baleto skyriaus mokiniai įrodė galintys šokti tokio aukšto lygio spektaklyje, nes jo gali imtis tikrai ne kiekvienas atlikėjas, kaip ir ne kiekvienas kūrėjas.
Vaikai puikiai atskleidė savo erudiciją ir pasirengimą didžiosioms scenoms. Kartu dirbo profesionalūs pedagogai, kurie padėjo sukomponuoti visas šokių variacijas, parinkti jas kiekvienam atlikėjui. Kadangi keli jaunieji „Paquitos” šokėjai išvažiavo tobulintis į Ženevą, į pagalbą „Paquitos” vaidmenims atlikti teko kviestis mokyklos alumnų. Turime tris pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir kiekviena šoka skirtingas variacijas. Todėl į spektaklį galite ateiti kad ir tris kartus – kiekvienąkart pamatysite skirtingą reginį. Tai šventė ir atlikėjams, ir žiūrovams. Esu labai dėkingas mano senai draugei, dailininkei – dizainerei Vidai Insodienei, kuri sukūrė labai stilingus, prabangius šokėjų kostiumus, kuriems mezginiai atvežti net iš Paryžiaus.
Pasirinkęs būtent šį baletą nesigailėjau nė akimirkos, nes tai – be galo pozityvus kūrinys, dovanojantis daug šilumos, džiaugsmo, kurių taip trūksta mūsų kasdienybėje. O ir mokiniai buvo labai užsidegę pasirengimu šiam spektakliui, švytinčiomis akimis jie įdėjo daug darbo, kad kuo geriau atliktų kiekvieną sceną – visus mus tarsi užbūrė žavios „Paquitos” klasikos kerai, nuostabi, dinamiška, labai individuali choreografija.
– Kur esate matęs, Jūsų akimis, įspūdingiausią „Paquitos“ pastatymą?
– Apie 1990 m. man teko lankytis Sankt Peterburge, kur Nikita Dolgušinas pastatė išties ypatingą „Paquitos” versiją. XX a. pabaigoje klasikiniame balete jau buvo įsivyravęs minimalizmas, o šis pastatymas – labai įmantrus, ištaigingas, atspindėjęs visą klasikinio baleto grožį, todėl jis padarė man didelį įspūdį. Choreografas statytojas tuomet gražiausiomis spalvomis atskleidė visą klasikos didybę.
– Ar jauniesiems šokėjams suprantami suaugusių žmonių jausmai, ar jie gali juos tinkamai perteikti – juk spektaklio siužetas anaiptol ne vaikiškas?
– Kadangi divertismente neišlieka vientisos siužeto linijos, šokiu reikia perteikti nuotaiką, stilistiką, choreografiją ir atspindėti muzikos užduodamą jausmų paletę. Mūsų pastatyme šoka įvairaus amžiaus moksleiviai nuo 11 m. iki 19 m. – vyriausieji jie jau pakankamai brandžios asmenybės, kurios supranta, ką daro. Be abejo, priklauso ir nuo konkretaus žmogaus: vieni labiau atskleidžia techniką, kiti jausmą – bet tai galima pasakyti ir apie suaugusius atlikėjus. Siužeto liniją, istoriją moksleiviai, be abejo, žino – tai būtina, siekiant išgyventi ir perteikti “Paquitos” dramatizmą.
– Kodėl šis spektaklis turėtų būti įdomus neprofesionaliai publikai – jauniesiems „Paquitos“ žiūrovams?
– Jau pats žodis “klasika” reiškia, kad tai – laiko patikrintas kūrinys. „Paquitos” niekaip nepaveikė bėgantis laikas. Tai neperdirbtas, nepaveiktas novatoriškų šokių pakraipų baletas, kurį stebint tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis choreografijos grožiu. Mūsų žiūrovai – jaunoji publika –turi progą pamatyti savo bendraamžius, draugus, profesionaliai šokančius tikroje scenoje, o tai įkvepia.
– Papasakokite, kaip mokyklos moksleiviai atrenkami vaidinti spektaklyje? Ar tai nors kiek primena varžymąsi dėl vaidmens tarp suaugusių artistų?
– Dirbu su vaikais, todėl numanau, ko galiu iš jų tikėtis – kokio atsidavimo, savimotyvacijos darbui, profesionalaus požiūrio, technikos. Tačiau proceso eigoje vieni labiau atsiskleidžia, kiti – mažiau, kai kurie nustebina, ir juos atrandu iš naujo. Todėl repetuodami įvairias scenas pasiūlome sušokti daugeliui moksleivių – jie keičiasi vaidmenimis, išbando save įvairiose kompozicijose, ir taip natūraliai išaiškėja, kas kam geriausiai sekasi. Tuo pačiu atrandame, kas ką gali pakeisti, pavaduoti. Tad galima sakyti, čia įsitraukia beveik visi mokiniai, ir jie išmoksta daugmaž visą repertuarą, tik atskleidžia jį skirtingai. Vaikai dažnai įdeda daugiau pastangų, turi daugiau kantrybės, užsispyrimo nei suaugę. Jie su tokiu užsidegimu viską daro, viskuo džiaugiasi, kad matydamas įdėtas pastangas tiesiog negali likti abejingas nei vienam.
– Ką, jūsų manymu, vaikui duoda šokis? Kokias svarbiausias savybes padeda išsiugdyti ir kodėl?
– Šokis vaikui padeda ugdyti disciplinos, režimo pojūtį – panašiai kaip sporte, tik kita, menine forma. Be fizinės ištvermės vystosi ir vaiko erudicija, jo intelektas, nes vaikas turi suprasti, kodėl šoka vienaip ar kitaip – tai ne vien judesio atlikimas, tai ir istorija, menas, ir apskritai kelių meno rūšių apjungimas viename kūrinyje, o kartu – saviraiška, kūryba. M.K.Čiurlionio menų mokykla yra vienintelė profesionali baleto artistų kalvė Lietuvoje. Ją baigia tik patys stipriausi ne tik fiziniu pasirengimu, bet ir vidiniu ryžtu, vidine motyvacija. Jei trūksta kantrybės, atsakomybės, disciplinos, tuomet ši specialybė netinka. Dabar visi nori labai greito rezultato. Tačiau baletas – ne profesija. Tai – pašaukimas.
