Nuo pirmos dienos Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre grojantis muzikantas kartu su savo kolegomis sumanė surengti jaukų kamerinės muzikos vakarą ir kartu paminėti savo keturiasdešimt metų scenoje, kurie, panašu, prabėgo išties turiningai.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisterius Zbignievą Levickį ir Rolandą Romoslauską B.Valeika juokais vadina savo koncerto krikštatėviais. „Šnekėjomės visi trise, kad artėja vasario 16-oji – Lietuvos ir mano jubiliejus, kodėl nepagrojus ta proga drauge? Užsidegiau ir pradėjau dėlioti „verslo planą“ – kūrinius ir muzikantų kolektyvą. Draugauju su stipriais muzikantais, tad sugalvoti koncerto koncepciją nebuvo sunku. Esu dėkingas mūsų meno vadovui ir vyr. dirigentui Gintarui Rinkevičiui, kad ją patvirtino“, – džiaugiasi muzikantas.
B.Valeika pasakoja, kad baroko muzika labai tinkama altui, šiaip jau gana kaprizingam instrumentui. „Žmonės dažnai klausia, kas čia per smuikas?! – juokiasi altininkas, rodydamas instrumentą. – Altas šiek tiek didesnis už smuiką, dėl to net fiziologiškai sudėtingiau juo groti. Stygų likę tiek pat, bet ploniausia styga nuo smuiko yra dingusi, užtat prisidėjusi viena bosinė.“ Pasak muzikanto, aksominis, sodrus, žemas alto tembras labai malonus ir artimas, kai grojamos atskiros muzikinės temos ir aiškios melodijos. Bet visas vidutinis, užpildantis tembras orkestre žmogaus ausiai yra kur kas sunkiau girdimas nei labai aukšti ar žemi garsai. „Dėl šios priežasties ir savo techninės specifikos altas nėra solinis instrumentas. Atvirai kalbant, įkalbinti altą groti, atsiliepti yra labai sunku. Užtat iš violų istoriškai atsirado smuikas, o ne priešingai“, – pasakoja B.Valeika.
Dėl žemesnio tembro ir sudėtingos atlikimo technikos kūrinių altui nėra daug. „Su kolegomis altininkais norėjau G.F.Telemanną ir J.S.Bachą pagroti. Taip pat turėjau idėją pamuzikuoti su violončelininku Povilu Jacunsku – taip koncerte atsirado G.F.Händelio sonata dviem smuikams ir basso continuo, kurią perrašiau altui, violončelei ir klavesinui. Vėliau pakalbinau fleitininką Andrių Radziukyną – norėjosi truputį pakeisti instrumentą, įnešti kitų spalvų. Jis iš karto pasiūlė labai gražų W.A.Mozarto kvartetą – gerai, sakau, tuomet ir klasiką W.A.Mozartą pakviesim į svečius. O paskutinis kūrinys – J.S.Bacho Brandenburgo koncertas – yra tikra bomba, labai sunkus ir technine, ir emocine prasme“, – apie būsimo koncerto programą pasakoja B.Valeika.
Pats mėgaudamasis atliekama muzika, muzikantas sako norintis padaryti šventę ir klausytojams: „Norėjau, kad žmogus ateitų, atsisėstų ir pailsėtų tą valandą. Juk čia pat ir Kaziuko mugė – gal žmonės tiesiog norės ramiai praleisti vakarą. Visas koncertas bus vientisas, be to, barokas skamba ramiai, gražiai ir veikia atpalaiduojančiai – čia nereikia įsitempti ir laužyti galvą“.
Kas skatina nesustoti, praleidus keturis dešimtmečius scenoje? „Man tiesiog patinka muzika – patinka pats darbo procesas, groti kolektyve. Manau, kad nenorėčiau būti solistas – per daug nervų kainuotų. O kai su simfoniniu orkestru atliekame galingus kūrinius – R.Straussą, G.Mahlerį – mane „veža“ tiesiog. Nuo pat pirmos dienos, kai mane, padūkėlį, mama nuvedė į muzikos mokyklą, muzika mane įtraukė. Paskui iš gimtojo Panevėžio atvažiavau į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją – būtų priėmę į smuiką, bet altininkų tuo metu labai trūko. O man – kas, man – tik duok groti!”, – šypsosi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altininkas B.Valeika.
Kovo 3 d. kameriniame koncerte „Po baroko dangum“ kartu su B.Valeika gros Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai – fleitininkas A.Radziukynas, smuikininkai Z.Levickis, Vytautas Martišius, Toma Bandzaitytė, altininkai R.Romoslauskas, Ričardas Vytas, Asta Jankauskienė, violončelininkai P.Jacunskas, Arnas Kmieliauskas, kontrabosininkas Arūnas Kučinskas ir Lietuvos kamerinio orkestro klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė.
Kamerinis koncertas „Po baroko dangum“ įvyks kovo 3 d. 18 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
