O jeigu taip galėtum užeiti į namus, kuriuose laikas sustabdytas? Užeiti į praeitį.
Su ja vis susiduriame. Tarsi būtas laikas persekiotų, bandydamas kažką pasakyti, lyg būtum jame kažką palikęs.
Matyt likimas lėmė apsilankyti Beatričės Grincevičiūtės bute – muziejuje. Čia iš tiesų laikas sustojęs. Beatričė nebegali papasakoti, kaip ji gyveno, tačiau apie tai byloja daiktai. Įdomu, kaip neregintysis mato pasaulį?
Kaip mato savo epochą? Jeigu dabar galėtumėme su Beatriče pasikalbėti, kalbėtume kaip dvi nereginčiosios. Ji – dėl to, kad iš tiesų nematė, aš – dėl to, kad dar negyvenau.
Turėdama regėjimo negalią, Beatričė nematė savo aplinkos, bet pažino ją kitaip, suvokė pasaulį visomis kitomis juslėmis – klausa, uosle, lytėjimu. Dabar aš galiu prisiliesti prie tų pačių daiktų, kaip ir ji. Nemačiau to, praeito laiko, bet bandau apčiuopti, palytėti, užuosti.
Tai lyg vaikščiojimas per miegus – tamsoje, užmerktomis akimis, priešais save ištiesus rankas.
Lyg toje laiko tamsoje būčiau kažką praradusi, lyg su kažkuo prasilenkusi. Gal net su pačiu laiku? Deja vu jausmas byloja, jog kažkas, slypintis praeities daiktuose man yra labai pažįstamas. Tačiau tai aš galiu tik apčiuopti. Pažinti praeitį apgraibomis. Tačiau kaži kokia dalis vis tiek lieka nematoma.
Pasaulis, kuriame gyvenu, turbūt visada buvo ir bus šiek tiek pasislėpęs.
Tai – pažintis su neregėtu laiku.
