Jame buvo pristatoma Matto Verlag leidyklos išleista knyga „Alt ist dieses, unsere sprechen“, sudarytą iš „Semeniškių idilės“ ir „Reminiscensijos“ poezijos knygų. Joje eilėraščiai pateikiami lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šias eiles autorius rašė Vokietijoje, kai ką tik buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Jis sakė, kad tėviškės vaizdai ir garsai buvo kiekvienoje jo ląstelėje, todėl jis turėjo juos ištraukti, išsivalyti ir tai buvo labai skausmingas procesas.
Perpildytoje Židinio salėje lietuviškų balsų girdėjosi nedaug. Pasiklausyti poezijos Vokietijos sostinėje susirinko puikiai J.Meką iš kinematografinių darbų pažįstantys įvairių šalių gerbėjai. Todėl kai klausiausi jo drebančiu, bet raiškiu balsu skaitomų prieš 65-erius metus sukurtų eilių, jaučiausi pakylėta ir išdidi, kad tokius nuostabius gamtos ir lietuviško kaimo aprašymus galiu suprasti originalo kalba. Jie tokie vaizdingi ir skambantys, kad galiu net neužsimerkdama įsivaizduoti tas sodybas su obuoliais ir laukuose atliekamus darbus, lietuviško rudens peizažus ir Kalėdomis kvepiančius namus.
Vėliau, kalbėdamas apie vertimą, autorius pasakė, kad poezijos išversti neįmanoma. Tai tas pats, kas suskaitmeninti kino juostą – žiūrėti galima, bet kokybės skirtumai labai dideli. Tačiau paskui pabrėžė, kad autorius reikia versti. Pasak jo, net Šekspyras buvo pripažintas tik tada, kai jį išvertė į vokiečių kalbą. Papasakojo ir apie tai, kad poeziją galima versti iš garso, nesuprantant sakomų žodžių reikšmės. Pasak jo, rezultatai būna stulbinantys. Taip, tada supratau, kad prieš mane sėdi tikras avangardistas. Žmogus, kuriam visada norėsis viską daryti kitaip.
Pabaigai J.Mekas pristatė savo dienoraščius, kurie šiuo metu yra verčiami į vokiečių kalbą. Jis publikai angliškai skaitė savo laišką, pavadintą „Requiem XX amžiui“. Vardindamas praėjusio amžiaus negerumus, vienoje vietoje 90 metų menininkas nebesulaikė ašarų ir publika nustėrusi laukė, kas gi bus toliau. O toliau nieko nebebuvo, nes J.Mekas nusprendė nutraukti skaitymus ir nebeatsakinėti į klausimus, skyrė dešimt minučių autografams ir liūdnas nuėjo į kavinę.
Jį lydinti vertėja Claudia Sinnig sakė, kad J.Mekas po tokio intensyvaus 10 dienų turo po Vokietiją ir Austriją, kur vos ne kas vakarą vykdavo knygų pristatymai, yra labai pavargęs ir kartais būna aikštingas lyg vaikas. Kalbėdamos apie jo netikėtą susigraudinimą scenoje, pasvarstėme, gal jis prisiminė ne taip seniai mirusį brolį, o gal prieš kelias dienas pasaulį palikusį labai gerą savo draugą, žinomą dainininką Lou Reed. O gal jam tikrai širdį suspaudė visas tas praėjusių ir šių dienų blogis, kurio vis dar pilnas pasaulis.
