Žaisminga ir muzikali „Bildukų“ istorija lapkričio 18 dieną atgijo Keistuolių teatre, jaukioje eksperimentinėje salėje. Aktoriai vaikus pakvietė interaktyviam dialogui apie nemalonias, tačiau neišvengiamas kiekvieno mažo ir didelio palydoves – baimes.
Tautosakos bei, anot kūrėjų, gyvenimiškos patirties įkvėpto spektaklio centre atsiduria padauža vaikas ir trys ne mažiau pašėlę, bet išminties nestokojantys bildukai. Bauginanti, nepažįstamais garsais šnaranti ir bluosto sudėti neleidžianti tamsa atrodo baugi ir nenugalima, tačiau bildukų šėlionėse, pasakose bei pamokymuose tarsi dūmas išsisklaido jos paslaptis ir paaiškėja, jog tamsos visai nereikia bijoti. Spektaklio pabaigoje mažųjų žiūrovų laukia dar viena smagi atrakcija – amžinai alkana lova Tarabilda, kviečianti vaikus atiduoti savo baimes, kad jas gardžiai sukramtytų ir visiems laikams saldžiai nurytų.
Eiliuotos pjesės autorius, kino režisierius Linas Augutis pasakojo, jog įkvėpimo tekstui pirmiausia bandė semtis skaitydamas psichologines knygas apie vaikų baimes. „Režisierė sugalvojo pirminę idėją kurti spektaklį apie baimes, o aš turėjau visišką laisvę jas pavaizduoti kaip tinkamas. Pradėjau skaityti daugybę knygų apie vaikų psichologiją ir tai, kaip galima kovoti su baimėmis, tačiau po kurio laiko supratau, jog teorinės žinios nėra pačios svarbiausios – juk rašau ne mokslinį darbą, o intuityvų kūrinį iš vaikų pozicijos, – kūrybinio proceso įspūdžiais dalinosi pjesės autorius. – Taip intuityviai atsirado ir bildukas – personažas, ateinantis iš tautosakos, mūsų visų vaikystės; tai lyg universalus įvaizdis, atkeliavęs iš pasakų ir glaudžiai susijęs su baimės tema.“
Tiek režisūra, tiek kostiumais ir scenografija spektaklyje besirūpinanti Ramunė Skrebūnaitė teigė, jog viena iš puikių „Bildukų“ kūrimo patirčių – darbas su kompozitoriumi Andriumi Kulikausku. Anot kūrėjos, ją taip pat pradžiugino entuziastinga mažųjų žiūrovų reakcija į galimybę nupiešti bei atiduoti savo baimes: R.Skrebūnaitė mano, jog tokia žaidybine forma kalbėdami apie ne visuomet jaukius dalykus vaikai gali lengviau atsikratyti to, kas jiems kelia nerimą. Tuo tarpu aktoriai M.Augutytė bei D.Skamarakas džiaugėsi, kad turi galimybę su vaikais teatre kalbėti apie dalykus, jiems patiems nedavusius ramybės vaikystėje, o kartais – neleidžiančius ramiai užmigti iki šiol.
„Baimės, apie kurias kalbame, yra labai savos: ne tik vaikai, bet ir suaugusieji dažnai jų neatsikrato. Vaikystėje nakvodama kaime bijodavau iškišti koją iš po antklodės ir nuleisti ją prie lovos krašto... Gera kalbėti apie savo pačios patirtį, tačiau tuo pat metu jaučiu didelę atsakomybę, kad vaikams aktoriai bei Keistuolių teatro erdvė taptų sava bei saugi“, – kalbėjo jauna aktorė Marija Augutytė, Keistuolių teatro scenoje pasirodanti pirmą kartą.
Vietoje nenustygstantį Bilduką Spintuką vaidinantis scenos senbuvis Dalius Skamarakas teigė labiausiai vertinantis galimybę patiems aktoriams išlaisvinti fantaziją ir pasiduoti skirtingo amžiaus vaikų čia pat salėje kuriamam žaidimui.
„Mažiausi žiūrovai negudraudami žaidžia kartu su mumis, o vyresni vaikai gudrauja, neišduoda bildukų ir kuria intrigą“, – pastebėjo aktorius, prisipažinęs, jog pats vaikystėje ilgą laiką labiausiai bijojo kartą susapnuoto ugninio šuns.
Pokštai, dainos ir pasakos – svarbiausi „Bildukų“ elementai, kuriuos pasitelkę energingi bei muzikalūs aktoriai ne tik prikausto vaikų dėmesį, bet ir siunčia jiems prasmingą žinutę. Ne tik patys mažiausi žiūrovai, bet ir juos į teatrą atlydėję tėveliai iš spektaklio gali išeiti lengviau atsikvėpę – drąsiai pažvelgus baimėms į akis paaiškėja, jog visi didžiausi baubai gyvena tik mūsų pačių galvose, o nugalėję baimę galime įminti didžiausias ir įdomiausias pasaulio paslaptis.
