Pirmieji gerbėjai
Režisieriaus bendrakursiai iš Kembridžo universiteto Rocco Santangelo ir Rosa Barotsi, kaip patys teigė, buvo pirmieji M.Kvedaravičiaus kino fanai. Tuo metu kūrėjas kaip tik dirbo ties „Barzakh“.
R.Santangelo ji apibūdino, kaip „nenusakomo“ režisierių: „Jis užfiksavo žmonių, gyvenančių kare jausmus ir emocijas. Dėl šio gebėjimo išreikšti empatiją bei neparodyti operatoriaus buvimo „Barzakh“ mane nustebino. Jis tiesiog buvo nuostabus režisierius, puikus draugas.“
„Aš prisimenu, kai Rocco man papasakojo apie tokį bendrakursį, kuris sukūrė filmą, panašiomis temomis, kaip ir Rocco tyrinėjimų sritis. Filmą rodė mažoje kavinukėje, kurioje apsilankėme. Nežinau, ar jis nemelavo, bet mums pasakojo, kad iki tol niekada nebuvo paėmęs kameros į rankas, ir niekada nežiūrėjo filmų“, – prisiminimais dalinosi R.Barotsi.
R.Santangelo pažymėjo, kad viena iš puikiausių M.Kvedaravičiaus savybių buvo jo humoro jausmas.
Draugai taip pat prisiminė ir smagių istorijų. R.Barotsi papasakojo apie futbolo rungtynes, kuriose visi vaikinai „apsišarvavo“ specialiais sportiniais batais su spygliuotais batais bei apsaugomis. „O Mantas tiesiog nusiėmė batus. Tarsi jam nereikėtų jokių apsaugų“, – juokėsi bendrakursė.
R.Santangelo pažymėjo, kad viena iš puikiausių M.Kvedaravičiaus savybių buvo jo humoro jausmas. „Jis mėgdavo juokauti ir iš paties Kembridžo“, – pasakojo.
Pagrindinė „Mariupolio“ veikėja: Mantas paskambino pačią pirmą dieną ir pasiūlė pagalbą
Pagrindinė M.Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ (2016) veikėja Albina Lvutina tuo metu, kai susipažino su M.Kvederavičiumi, buvo pradedanti žurnalistė:
„Kaip tik tuo metu baiginėjau studijas, pradėjau darbą ir ruošiausi vestuvėms. Mantas nusprendė, kad jis privalo nufilmuoti visus mano gyvenimo įvykius. Važiavo su manimi į filmavimus reportažams prie Mariupolio esančioje Šyrokynėje. Mes su operatoriumi filmavome savąjį siužetą, o jis – mus. Mantas taip pat įamžino ir mano vestuves. Vėliau kartu plaukė į jūrą, ko gero, tas kartas buvo vienas įsimintiniausių filmo momentų – kuomet mes su tėčiu žvejojome. Mūsų jūra labai graži...“
Ukrainiečių žurnalistė iš Mariupolio į Kyjivą, kuriame įsidarbino, kaip televizijos redaktorė, išvyko prieš trejus metus. Deja, dėl Rusijos agresijos Ukrainoje jos žiniasklaidos priemonei teko užsidaryti. Ilgainiui prasidėjo stiprūs sostinės apšaudymai, todėl jai su šeima teko persikraustyti į Lvivą. „Ukrainos nenorime palikti, todėl, kol įmanoma, liekame ten“, – sakė pašnekovė.
A.Lvutina norėjo prisijungti prie M.Kvedaravičiaus antrojoje jo kelionėje į Mariupolį:
„Aš norėjau surasti tėtį, nes jo pusantro mėnesio nėra ryšio zonoje. Jis gyvena miesto pakraštyje, kuris yra arčiausiai okupuotų teritorijų. Man buvo svarbu surasti jį, tetą, draugus ir apskritai padėti žmonėms, nes jie – užblokuoti. Mantui nusprendus nuvykti į miestą, į kurį ir taip sunku pakliūti, norėjau prisijungti, nes tai dar ir būtų buvusi įdomi istorija, kaip žurnalistei. Tačiau mane perkalbėjo mama.“
Su A.Lvutina režisierius susirašinėjo du kartus per dieną jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos pagalba. „Mes esame čia ir čia. Mus užminavo ir negalime palikti pabėgėlių. O vėliau keletą dienų nebuvo nei jokių žinių – nerašė ir neskambino. Tada ankstų balandžio 2-osios rytą Hanna paskambino, kad rado Mantą...“
A.Lvutina prašė M.Kvedaravičiaus surasti jos tėtį, taip pat paliko draugų ir artimųjų adresus, pas kuriuos būtų galima užvažiuoti bei suteikti vaistų, maisto, vandens.
„Tačiau toje dalyje, kurioje liko mano tėtis, nuvažiuoti neįmanoma, nes tai kitas ežero krantas, tiltai sugriauti, o apšaudymai žiauriai stiprūs“, - pasakojo.
Norėdama atskleisti, ką jai reiškia M.Kvedaravičiaus draugystė, ji su 15min pasidalino istorija:
„Turiu draugus Rusijoje, su kuriais susipykome vos per kelias dienas nuo įsiveržimo. Aš tiesiog jų paklausiau, kaip jie apskritai į visa tai reaguoja, ar jiems normalu, kad jų karininkai į mus mėto bombas? Ji atsakė: mes jus išlaisviname. O Mantas paskambino pačią pirmą dieną ir pasakė: Albina, rinkitės daiktus, aš atsivešiu jus į Lietuvą pas savo draugus, mes jus apgyvendinsime, surasime darbą. Manau, kad tai ryškiausiai atskleidžia, koks jis žmogus.“
Lietuvių režisieriai: sunku suprasti, ko netekome
Palydėti režisieriaus amžinybėn susirinko ir jo kolegos režisieriai. Arūno Matelio teigimu, M.Kvedaravičius išsiskyrė iš daugelio jo kolegų:
„Jis buvo labai stiprus kaip kino žmogus ir tiesiog kaip žmogus. Pagal jį galėjai matuoti žmonių etikos, padorumo, poelgių skalę. Jis buvo be galo sąžiningas ir į viską – profesiją, tyrinėjimą bei gyvenimą – žiūrėjo rimtai. Sudėtinga nusakyti, kas jis toks yra. Man jis nesiskyrė nuo savo darbų. Rodos, sutinki Mantą kur nors Berlyne ar kitame kino festivalyje ir jauti harmoniją. Jis yra žmogus, su kuriuo gera būti, lygintis, svajoti, suprasti pasaulį, kuris tave supa“, – 15min teigė režisierius.
Aš nežinau, ar mane nustebino tai, kad jis sugrįžo į Mariupolį.
„Manau, kad sunku suprasti, ko mes netekome, nes kaip menininkas jis buvo be galo gilus. Pradedant debiutiniu filmu „Barzakh“, kuris, kaip ir kiekvienas jo ėjimas, buvo labai nuoširdus. Šiame kūrinyje vaizduojamas ežero dugnas, dulkės, dumblas yra visa filmo metafora, esmė, ieškant dingusių nežinioje žmonių. Kai pirmą kartą pamačiau jo filmo kadrus, Manto dar nepažinojau, bet jau tada pastebėjau, kad jis labai sąžiningai fiksuoja kiekvieną savo nežinios akimirką. Jis ėjo tikru kino kūrėjo keliu, kuriame jis, jo nežinia, jo buvimas, yra tyrinėjimo objektas. Ne tik filmo.“
„Tiesa, aš nežinau, ar mane nustebino tai, kad jis sugrįžo į Mariupolį. Ar jis būtų galėjęs pasielgti kitaip? Manto nufilmuotame dokumentiniame filme matosi jo meilė žmonėms – suprasdamas, kas ten vyksta, jis negalėjo palikti jų vienų, nors „Mariupolis“ pasirodė dar 2016 metais. Juk kiekvienas odisėjos, kurios metu jis vežė ir maistą, kilometras galėjo tapti paskutiniuoju. Tai buvo nesąmoningas troškimas apsaugoti ir suprasti. Apie save, kaip ir savo darbuose, jis negalvojo. Tik dabar ateina laikas permąstyti, kas buvo Mantas.“
Atsakydamas į klausimą, ko netekome mirus M.Kvedaravičiui, režisierius Laurynas Bareiša atsakė: „Visų jo filmų, kuriuos jis jau pradėjo kurti. Kaip ir skaičiau, antrosios „Mariupolio“ dalies medžiaga yra atvežta, tai gal pavyks pabaigti. Bet ir šiaip jis buvo žmogus, kuris vienu metu galėjo kurti po 3-4 filmus. Labai gaila viso to, ko jis nebepadarys.“
Pasak L.Bareišos, M.Kvedaravičiaus kūryba pasižymi drąsa. „Juk „Barzakh“ sukurtas Čečėnijoje, – išryškino pašnekovas. – Ir kurti, ir galvoti apie riziką, išgyvenimą ekstremaliose situacijose yra labai sunku. Dažniausiai kinas pasižymi patogumu, kuomet galvoji apie meninius sprendimus.“
Ukrainos prezidento užuojauta
Prie salės, kur yra pašarvotas M.Kvedaravičius, pakabintas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio užuojautos laiško vertimas lietuvių kalba.
„Nuo savęs asmeniškai ir Ukrainos žmonių vardu reiškiu gilią užuojautą dėl rusų okupantų nužudyto žinomo kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus Mariupolio mieste“, – buvo rašoma šiame laiške, kurį balandžio pradžioje išplatino Prezidentūra.
„Esu įsitikinęs, kad Mantas Kvedaravičius, įžymus Lietuvos žemės sūnus, pasirinkęs drąsų kelią tarnauti Tiesai ir Žodžio Laisvei, amžinai gyvens mūsų širdyse“, – laiške cituojamas Ukrainos prezidentas.
V.Zelenskis laiške išreiškia viltį, kad M.Kvedaravičiaus gyvenimas, jo meninis palikimas ir pasiaukojimas įkvėps ir kitus saugoti svarbiausius dalykus – tiesą, laisvę ir teisingumą.
Atminimą įamžins Biržuose
Irutės Varzienės, Biržų administracijos direktorės, teigimu, M.Kvedaravičiui bus suteiktas miesto garbės piliečio vardas, taip pat jo garbei bus pavadinta gatvė.
„Artimiausiame tarybos posėdyje Vytauto Montvilos, kurios pavadinimas yra mūsų gėda, pervadinti į M.Kvedaravičiaus vardu. Tai labai prasminga, nes tie patys okupantai, kuriuos šlovino V.Montvila nužudė mūsų Mantą. Mes jį taip vadiname, nes net ir po mirties jis sutelkia biržiečius. Kai socialiniuose tinkluose muziejininkė Edita pakvietė ateiti prie Nepriklausomybės paminklo, susirinko daugiau žmonių nei renkasi per valstybines šventes. Jie taip išreiškia savo požiūrį.
Mums labai liūdna ir skauda – aš tiesiog laukiu to susitikimo su Manto tėvais. Tačiau nėra nei žodžių, nei galių, kurios galėtų išreikšti tą skausmą. Visi mes atsisveikiname su juo kaip didvyrių, o jiems jis – jų kūnas ir kraujas.“
„Manęs nestebina, kad šioje šeimoje galėjo užaugti toks vaikas, nes Manto tėvai yra kultūros žmonės, intelektualai, visuomenininkai. Visada jais džiaugiamės. Šiandien norisi kartoti – mums didelė garbė, kad Mantas gimė ir užaugo čia“, – teigė I.Varzienė.
Prodiuseris Stasys Baltakis į laidotuves važiavo kartu su M.Kvedaravičiaus draugais iš Ukrainos: „Mes kaip tik kalbėjome, kad į Lietuvos dokumentinį poetinį kiną jis įnešė kitokią poeziją. Ji yra kvedaravišička. Ir Lietuvoje, ir Ukrainoje jis bus prisimintas visą laiką.“
Dalius Mikelionis yra žurnalistas, kuris kažkada kalbino režisierių. Jis taip pat pasidalino savo atsiminimais, pasakojo, kad supranta, ką reiškia karo frontas, nes pats tarnavo: „Jo filmas pajudino kančias Čečėnijoje.“
Pasak D.Mikelionio, M.Kvedaravičiaus tėvai – Olgertas Kvedaravičius ir Banguolė Teodora Kvedaravičienė – yra Biržų siela. „Jo mirtis šiam miestui buvo smūgis“, – teigė žurnalistas.
Buvęs Lietuvos kino centro direktorius, Kultūros ministerijos kancleris Rolandas Kvietkauskas teigė:
„Kiekvienas kūrėjas yra unikalus ir nepakartojamas. Tai ypač išryškėja tokiomis liūdnomis akimirkomis. Atėjęs į lietuvišką kiną Mantas atsinešė unikalų matymą – jis stebėjo ir matė žmonės įtemptose situacijose. Iš paskutiniųjų jo komentarų ryškėja, kad jį domina tai, kaip ekstremaliose aplinkybėse žmonės lieka žmonėmis.
Be to, jo kūryba tiek geografiškai, tiek temiškai išplėtė lietuviško kino ribas. Į jį buvo dėta daug vilčių.“
Palydėti režisieriaus atvykęs Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius sakė, kad M.Kvedaravičiaus mirtis yra „milžiniška netektis Lietuvos kino bendruomenei ir kultūrai“:
„Visa situacija ir jos tragiškumas sunkiai nusakomas žodžiais, ypač žinant Manto sukurtą filmą „Mariupolis“. Galbūt jis kaip kūrėjas galvojo, kad negali ten nevažiuoti šiuo metu. Visi girdi apie jo buvusias intencijas parodyti, kaip tęsiantis šiam brutaliam karui Mariupolyje gyvena žmonės. Jo noras, ryžtas parodyti žmonių kančias, vargą jam kainavo gyvybę.“
LKC direktorius patikino, kad kalbėsis su komanda, kaip galėtų realizuoti M.Kvedaravičiaus pradėtus darbus.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Mindaugas Bundza sako, kad Lietuva ir visas laisvasis pasaulis neteko labai didelio žmogaus.
„Neabejoju, kad tiek Lietuvos, tiek Ukrainos žmonės šiuo metu yra su Manto artimaisiais“, – kalbėjo M.Bundza.
Prezidento patarėjas sako, kad kiekvienas žmogiškas praradimas Ukrainoje – tiek M.Kvedaravičiaus, tiek kiekviena gyvybė – yra kovos ir laisvės simboliai.
Žuvo Mariupolyje
Lietuvis kino kūrėjas, kultūros antropologas M.Kvedaravičius žuvo Mariupolio mieste, į kurį atvyko miestui jau esant apsuptyje.
45-erių metų režisierius šiame mieste 2015 m. nufilmavo dokumentinę kino juostą „Mariupolis“. Prieš kelias savaites, atvykęs į Ukrainą, žinomas režisierius fiksavo apsuptame ir karo niokojamame mieste likusius gyventojus ir jų istorijas.
Penktadienį 15min publikuotas interviu su režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova. Atvirai paliudyti ji sutiko tam, kad užkirstų kelią tolimesnėms spekuliacijoms.
Į Mariupolį jiedu važiavo, norėdami suteikti humanitarinę pagalbą bei nufilmuoti antrąją „Mariupolio“ dalį:
„Mes važiavome ne tik filmuoti. Mantas sakė, kad Mariupolis yra blokuotas, todėl reikia padėt jo žmonėms. Jie iki šiol ten gyvena be maisto, vandens ir medikamentų. Važiuodami iš Lietuvos sustojome pernakvoti Lenkijoje. Mantas už savo pinigus nupirko maisto. Kokias 10 dėžių. Tam, kad nuvežtume į Mariupolį, nes ten nieko nėra.“
Tarp kovo 26 d. ir 28 d. M.Kvedaravičių rusų karininkai paėmė į nelaisvę. To nežinodama H.Bilobrova visomis išgalėmis jo ieškojo.
„Ir taip kasdien sukdavau tuos pačius ratus tame rajone vis ieškodama Manto pėdsakų. Kažkas kažką patardavo, į kokį štabą ar vietą eiti, bet niekas nieko nežinojo. Po to jau pradėjau palikti raštelius, kad aš tokia ir tokia, ieškau vyro Manto Kvedaravičiaus, kuris buvo apsirengęs taip ir taip. Dar turėjau pasui padarytas nuotraukas ir tiems, kas kažkiek su manimi kalbėdavo, palikdavau jas“, – pasakojo H.Bilobrova.
Savo vyro kūną ji rado balandžio 1-ąją.
