Parodos kuratorius Andrius Dacius sako, kad nemažai senųjų Antano Smetonos laikų kėdžių prapuolė dėl nežinojimo. Palėpėse užsibuvusias sulūžusias kėdes žmonės dažnai išmeta nė nesusimąstę apie jų vertę. Parodai pavyko surinkti apie 40 kėdžių, pagamintų iš ąžuolo, uosio ar net brangesnio riešutmedžio.
„Šio renginio metu norėjome visuomenei paaiškinti, kaip svarbu saugoti paveldą ir kad vertybių yra ne tik muziejuose, bet jų galima rasti ir kažkur šalia – giminių ar senelių namuose“, – sako Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto direktorius Ramūnas Banys.
Kai kurių kėdžių amžius siekia net iki 200 metų. Dauguma jų – iš dvarų, pagamintos vietos meistrų.
„Mano žiniomis, Žemaitijoje meistras, kuris pabūdavo dvare, „fotografuodavo“ akimis ir tą dvaro kėdę bandydavo pagaminti savo dirbtuvėse. Bet brėžiniai gimdavo jau mintyse. Kartais matome, kad „kvepia“ dvaru, bet kažko trūksta – išbaigtų ornamentų. Iš tikrųjų skiriasi paprasta buities kėdė nuo dvaro kėdės“, – teigia A.Dacius.
Žemaitijos meistrai, pasak A.Daciaus, buvo ne tik darbštūs ir kūrybingi, bet savo meistryste garsėjo pasaulyje.
„1939 metais parodoje Niujorke rodyti Telšių amatų mokyklos gaminti baldai, kurie dėl neramumų Amerikoje ir liko. Bet ko neplukdė iš Žemaitijos, amerikiečiams rodė geriausia, ką turėjo. Ir žinau, kad keletas Lietuvos ministrų iki karo buvo užsisakę baldų amatų mokykloje“, – pasakoja A. Dacius.
Kai kurios parodoje eksponuojamas kėdės išsilaikiusios neblogai, kitas būtina restauruoti. Vieną XIX amžiaus antros pusės kėdę, atkeliavusią iš nežinomo Žemaitijos dvaro, restauravo Dailės akademijos Telšių fakulteto studentai.
„Mediena buvo išsilaikiusi labai gražiai, tvarkingai. Žmogus, kuris, kaip matosi, kėdę jau remontavo, nors [tą darė] su varžtais, tačiau labai kultūringai – didelės invazijos į baldą nebuvo“, – sako Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto IV kurso studentė Viktorija Lapinskaitė.
Ateityje ekspoziciją žadama dar papildyti naujais eksponatais.
