15min.lt kalbasi su festivalio viešųjų ryšių vadove Jurga Klimaite-Riebling.
– Kaip, Jūsų nuomone, per šiuos du dešimtmečius pasikeitė „Bliuzo naktys“?
– Apie visą dvidešimtmetį kalbėti negaliu, nes kai vyko pirmasis festivalis 1993 m., dar buvau per maža jame dalyvauti (juokiasi), tačiau pirmą kartą bliuzo naktyse dalyvavau prieš 15-ka metų. Prisiminimai – lyg iš kokio nerealaus sapno...
O kai pernai į festivalį nuvykau po ilgos pertraukos, įspūdis buvo vėl kitoks. Daug jaunimo, įvairiais originaliais kostiumais persirengusių žmonių, ir kiekviena kompanija susikūrusi savo palapinių zonas.
Kažkas čia šventė vestuves (nežinau, ar iš tikrųjų, ar tik imitavo), vyko mergvakaris, kuriame buvo kokių 18-ka merginų, jos visos buvo „įsikūrusios“ „Honolulu“ – su šiaudiniais sijonais ir užrašais „Honolulu Beach Bar“ [red. Honolulu paplūdimio baras].
Tiesa, šiame festivalyje dar buvo ir „princas“ su „princese“. (juokiasi) Aš, tarkime, nesugalvočiau važiuodama su vaikinu į festivalį daryti kažkokio žanrinio mini spektaklio, ir tuo spektakliu gyventi visas tas dienas, o kiek tuodu matėme – tiek ji įkūnijo princesę, eidama su kažkokia stebuklų lazdele, tiek jis princą, iš paskos ar į priekį vis išbėgdamas ir gindamas ją su kartoniniu kardu ir skydu.
Didžiausią įspūdį palieka tai, kad publika yra labai draugiška, ir visi gražiai tarpusavyje bendrauja
Šalia, aišku, visuomet sėdi koks žilabarzdis, žilagalvis diedukas, tipinis „bliuzo senis“, dar kokia nors garbaus amžiaus ponia raudonai dažytais plaukais, ir visa tai susipina šiuolaikinio festivalio kontekste, į kurį suvažiuoja išprotėję miesto vaikiai. Didžiausią įspūdį palieka tai, kad publika yra labai draugiška, ir visi gražiai tarpusavyje bendrauja.
Ir net bliuzo muzika, sakyčiau, nebėra pagrindinė korta. Šių dienų festivalyje yra daugybė kitų veiklų – nuo žaidimų, sūpynių, menų dirbtuvių ir užsiėmimų, irklenčių, mankštų ant ežero kranto, bliuzo šokių, ir t.t.
– Tačiau čia renkasi ne vien tik bliuzmenai? Tarkime, jau vien latvių kolektyvas „The Pink Elephant“ teigia grojantys psichodelinę muziką.
– Taip, į psichodeliką linkę „The Pink Elephant“ bus dienos scenoje kartu su kitais dviem jaunais bardais, kuriuos remia Kernagio fondas. Tiek dieninė, tiek vakarinė programos išsiskiria muzikos įvairove.
– Ką galite išskirti iš šių metų muzikinės festivalio programos?
– Vieni įdomiausių, mano nuomone, bus „Steve'n'Seagulls“. Tai laisvamaniai iš Suomijos kaimo, fermos gilumos. Ne kokie aikštingi sostinės vaikinai su kažkokiais tai odiniais švarkais. (juokiasi)
Vieni įdomiausių, mano nuomone, bus „Steve'n'Seagulls“. Tai laisvamaniai iš Suomijos kaimo, fermos gilumos.
Jie turi labai daug užburiančios energijos ir fantazijos, atlieka „AC/DC“, „Iron Maiden“, „Lady Gaga“ ir kt. atlikėjų dainas su šaukštais, priekalais, kūjais, varžtais, veržliaraščiais.
Aišku, turi jie ir įprastų instrumentų – kontrabosą, gitarų, akordeonų, bandžų ir mandolinų.
Esu girdėjusi istoriją, jog pats „Iron Maiden“ būgnininkas, pažiūrėjęs jų klipą „Youtube“, pasakė: „Vaikinai, jūs pavarote“ (juokiasi).
Šįmet vėl bus ir Dwayne Dopsie iš Luizijanos. Jis turėtų būti gerai žinomas tiems, kas jau yra buvęs Varniuose. Anksčiau jis vis juokaudavo, jog į Lietuvą atvyksta ieškoti žmonos...
Gerai atsimenu tas bliuzo naktis, kai atvažiavo jis su didele grupe, kuri grojo senomis skalbimo lentomis ir akordeonais. Čia jau toks jų žanras, vadinamasis, varguolių bliuzas – „zydeco“ [red. muzikinis žanras], iš prancūzų sąskambių reiškiantis: „Aš esu toks vargšas, kad negaliu pasiūlyti sūdytos mėsos prie pupelių“.
Dar bus galimybė išgirsti jauną nigerietę Justina Lee Brown. Ji pasirodys kartu su kolektyvu iš Latvijos – Latvian Blues Band (LBB), kuris ne kartą buvo pripažintas, kaip vienas geriausių Latvijos ir Rytų Europos bliuzo grupių.
Iš Latvijos taip pat atvyksta ir grupė „R‘n‘R band KEKSI & Orchestra“, kurią sudaro net 27 – 29 žmonės! Kadangi visi primygtinai prašo nakvoti festivalio teritorijoje, tai čia Blėka [red. festivalio organizatorius Algirdas Barniškis-Blėka] turi daug galvos skausmo, kur juos visus apgyventi (juokiasi).
Įdomi turėtų būti Keegan McInroe ir Aleksandro Bielkino bendra programa. Ne kartą bandėme gaudyti šį, iš valstijų atvykstantį, atlikėją, bet vis nesutapdavo jo ir mūsų kelionių grafikai, o šįmet viskas gražiai susidėliojo.
Žinoma, turėsime ir šaunius mūsų atlikėjus – „Garbanotą Bosistą“, „Baltąjį Kirą“, „The Road Band“, „Arina & Veto Bank“ bei daug kitų įdomių kolektyvų.
– Ką atvykstantiems į festivalį patariate būtinai susipakuoti į savo kuprines?
– Bliuzo naktys labai seniai turi tą šūkį: nepamiršk palapinės ir piniginės. Tai du dalykai, kuriuos iš principo ir reikia turėti. Žinoma, kiek turi pasiėmęs kojinių, tiek visas išdalinsi, drabužių perrengsi, kas šlapi.
Čia visi vieni su kitais pasidalina, esant kažkokiam poreikiui. Bet šiaip viskas paprasta – reikia pinigų pavalgyti ir vietos pamiegoti. Jeigu darai kokį mados pristatymą, tai pasiimk savo drabužių kolekciją, jeigu grosi savo palapinių zonoje, tuomet įsimesk gitarą. Ko tikrai negalima pasiimti – savo stipriųjų gėrimų, psichotropinių medžiagų.
– Ar augintiniai irgi gali keliauti kartu?
– Gali, festivalis draugiškas ir broliškas visiems. Be to, dienos metu čia veiks „Lesės“ socialine iniciatyva organizuojama pamokėlė keturkojų šeimininkams. Dresiruotojai atsakinės į rūpimus klausimus mitybos ar auklėjimo temomis.
– Koks yra pats optimaliausias laikas atvykti į festivalį?
– Vartai atidaryti jau šiandien nuo pat ryto. Didžiausi kamščiai būna apie 17 val, tad tie, kas turi galimybę, gali nelaukti vakaro ir važiuoti kuo anksčiau, nes tada paprasčiau rasti vietą palapinėms. Be to, galima turėti visą šviesią dieną laisvą gamtoje.
Pernai buvo rekordiškai daug žmonių, tada pats organizatorius lėkė prie įvažiavimo vartų, kad kuo greičiau visus įleistų. Dėl to buvo pristabdyti pasirodymai, iki tol, kol visi (ar dauguma) suvažiuos.
Šįmet patariame turėti kuo mažiau nereikalingų daiktų, nes tada operatyviau vyks patikra, ir visi greičiau ir be streso suvažiuos į festivalio teritoriją.
