Kada gimė mintis tokiu būdu pristatyti mitines būtybes, kaip jos buvo kuriamos ir ką dabar veikia būtybių tyrinėtoja Emilija Gruodytė, pasakoja pagrindinių parodos autorių – Kotrynos Zylės ir Antano Dubros.
– Kodėl knygų kūrėja ėmėsi kurti parodą?
– Kotryna: Už pradinę idėją apie parodą ir kantrybę, vis tą mintį primenant, esu dėkinga „Vaikų žemės“ vadovui Justinui Vancevičiui. Jis šiuo sumanymu pirmiausiai pasidalino su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“, o tada jau abu papasakojo man. Prireikė net dviejų metų, kad patikėčiau, jog galiu to imtis, ir įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti. Labai norėjau išlipti iš knygos ribų, sukurti „tikrą“ būtybių pasaulį. Kaip ir mano kūryboje, taip ir parodoje mitinės būtybės atsiranda šiuolaikinėje aplinkoje, mūsų laikmečio kontekste. Niekaip nepavargstu nuo šio žaidimo – nei knygose, nei gyvenime.
– Ko trūko, kad darbas prasidėtų?
– Kotryna: Sumanymas nejudėjo iš vietos, kol prie komandos neprisijungė talentingas iliustruotojas, scenografas Antanas Dubra. Nuo tos akimirkos, kai jis sutiko ir ėmėsi eskizuoti mūsų aptartus eksponatus, patikėjau, kad laukia kažkas nuostabaus. Tokia lengva euforija tebesitęsia iki šiol.
– Kodėl dėmesio centre – būtybės ir kodėl vaikams?
– Kotryna: Jaučiu, kad šiais laikais mūsų krašto mitologija, tautosaka tolsta, konservuojasi, vis sunkiau pasiekia ir vis mažiau jaudina augančius mažuosius. Norėjosi tokios parodos, kuri „užkrėstų“ noru domėtis sava kultūra. Ir ne tik vaikus – visus! Tikiu, kad „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ – paroda visai šeimai, kur kiekvienas randa savo paslaptį, susižavi vienu ar kitu eksponatu, o svarbiausia – visi išeina praturtėję žiniomis, atradę kažką naujo.
– Kaip augo kūrėjų komanda?
– Kotryna: Kūrybiniam procesui įsibėgėjus, susirinko didelis nuostabių profesionalų būrys. Abu su Antanu esame dėkingi skulptoriui Lukui Pelegrimui, kuris preciziškai kruopščiai pagamino didžiąją dalį eksponatų. Paroda turi stiprų tautosakos ir mitologijos ekspertų užnugarį. Šįsyk dėl eksponatų „geografijos“ (kur kiekvienas rastas), ir jų „autentiškumo“ įrodymo konsultavomės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto eksperte dr. Asta Skujyte–Razmiene. Islandiškąją istorijos liniją (parodoje yra ir ji!) išpinti padėjo dr. Dagrún Ósk Jónsdóttir iš Islandijos universiteto. Nuostabią atmosferą sukūrė ir „autentiškus“ Emilijos balso įrašus parengė garso režisierius Martynas Gailius, o mokslininkės balsui saviškį paskolino charizmatiškoji aktorė Aistė Lasytė.
– Parodoje yra 9 lietuvių mitines būtybes pristatantys eksponatai ir vienas – tariamai parsivežtas iš Islandijos. Kodėl Islandija?
– Kotryna: Visos parodos ašis – fikcinė arba sugalvota mokslininkė Emilija Gruodytė. Kurdami eksponatus, kūrėme ir jos gyvenimo istoriją. Emilija praleido Islandijoje net penkerius savo gyvenimo metus. Ten patyrė dramatišką meilės ir netekties istoriją. Islandai mane labai žavi savo požiūriu į mitologiją, ji ten vis dar gyva, tad ne veltui ši šalis atsirado ir mūsų pasakojime.
– Kaip sugalvojote, kokie eksponatai turi būti?
– Antanas: Pradžioje skaičiau medžiagą ir galvojau, ką vizualaus ir trimačio galima iš to padaryti, tada tardavomės kartu su visa kūrybine komanda. Būtybės tokios įvairios ir įdomios, kad nelabai ir reikėjo kurti, tik materializuoti jų motyvus.
– Norėjosi pavaizduoti kuo tiksliau ir kuo atpažįstamiau, ar surasti netikėtą sprendimą?
– Antanas: Norėjau padaryti kažką naujo, bet ne mielo, o tokio, kad pašiurpintų ar prajuokintų.
– Ar galima eksponatus liesti?
– Antanas: Beveik viską! Su Luku Pelegrimu buvome nutarę, kad eksponatai nebus laikini, o parodai keičiant vietą lengvai atlaikys keliones.
– Kurie buvo patys pirmieji?
– Kotryna: Velnio batai, Baubo nagu perdrėkstas darželinuko megztinis. Beje, numegztas specialiai parodai pagal Antano eskizą. Už jo įgyvendinimą esame dėkingi Remigijai Cicėnienei. Dar – inkubatoriuje perinamas Aitvaro kiaušinis. Šiuos buvome sugalvoję nuo pradžių, tarėmės, kaip geriausiai materializuoti. Kiti eksponatai atsirado kūrybinio proceso eigoje: pradinės idėjos Antano eskizų sąsiuvinyje, o vėliau Luko dirbtuvėse.
– Kodėl vieni išsiskiria savo didumu (saulėgrąža, dantis, pėdos atspaudas), o kiti daiktai (žirklės, batai, megztinis) – realaus dydžio?
– Antanas: Kūrėme sapno ar siurrealistinę nuotaiką. Dydžius ir mastelius padiktavo parodos būtybės ir rašytiniai šaltinai, – nuo jų neatitolome, konsultavomės ir su tautosakos eksperte.
– Ne visi eksponatai buvo gaminami, ar ne? Kur ieškojote kitų?
– Antanas: Negaminome tik žirklių, kurios buvo rastos karste: kūno nebuvo, tik žirklės ir galimai – liežuvio gabalėlis.
– Ar pasistatytumėte namie kokį eksponatą?
– Antanas: Mano mylimiausia saulėgrąža galėtų būti puikiausias vakarinis toršeras.
– Kas toliau – paroda keliaus, augs, virs knyga?
– Kotryna: Šiemet paroda keliaus po visą Lietuvą. Numatytos trys stotelės – iki kovo 12 d. Vilniuje, nuo kovo 30 d. iki gegužės 15 d. – Šiauliuose, nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 30 d. – Klaipėdoje. Visuose miestuose paroda lauks smalsių lankytojų, mokinius kvies į edukacijas.
