– Vėl kuriate spektaklį vyrų ir moterų tema... Kuo jis skirsis nuo ankstesnių jūsų darbų?
– Aš mėgstu teigti, kad kiekvieno menininko kūryba yra jo gyvenimo ir pojūčių evoliucionavimo atspindys. Mano kūryba taip pat yra atspindys to, kuo domiuosi, bei to, ką ir kaip jaučiu. Ankstesni spektakliai buvo dvejopi: vienus kurdavau pasirinkdama literatūros medžiagą, kuri būtinai turėdavo atspindėti mano tuometinę vidinę būseną ar net besiklostančius įvykius (taip atsirado „Carmen“, „Romeo ir Džuljeta“), o kiti spektakliai gimdavo, kai savo jausmams išreikšti nerasdavau adekvačios literatūros („Pamišusių merginų šokiai“, „Moterų dainos“, „Meilė“).
Kai viduje pradedi tarsi sproginėti, toms mintims turi atsirasti išėjimas. Pavyzdžiui, kaip išlaisvinti savo humoro jausmą ar ironiją, kuri kartais tiesiog lipa per kraštus?
– Tai šaipysitės iš vyrų ir moterų šiame pastatyme?
– Gal ir šaipysiuosi... Žmonės vienu metu yra ir geri, ir blogi, jų gyvenimai yra ir komiški, ir tragiški, todėl statant šį spektaklį tuo pačiu metu mano viena akis visą laiką verkė, o kita juokėsi...
– Ką analizuosite šiame pastatyme? Vyrai bus blogi, o moterys geros?
– Nėra tik blogų ar tik gerų nei žmonių, nei jų poelgių. Neginsiu nei vyrų, nei moterų. Gyvendama suvokiau svarbų dalyką: mūsų niekas nemoko suprasti lyčių skirtumų svarbumo. Ne fizinių, bet esminių – mąstymo skirtumų. Todėl besikuriantys santykiai tampa itin problematiški. Jeigu kažkas nuo pat vaikystės diegtų, kad berniukai mąsto plačiai, mato galutinį tikslą, o mergaitės viską detalizuoja, ar tiesiog būtų akcentuojama, kad vyro ir moters galvoje egzistuoja absoliučiai skirtingi mąstymo ir elgesio stereotipai, Žemėje atsirastų daugiau mokančių būti laimingais žmonių, nes jie negaišintų laiko tiems skirtumams nepripažinti. Taip pat didelį pagalį į ratus kiša savo ego nesuvokimas, kaip ir kur jis pasireiškia ir kaip stipriai dalyvauja žmogaus gyvenime.
– Tai sudėtingos temos. Ar spektaklis bus toks niūrus, kad net vadinate jį tragedija?
– Ooooo, neeee.... (Juokiasi.) Žiūrėdama spektaklio repeticijas, negaliu sulaikyti šypsenos. Juk negalima apie rimtus dalykus kalbėti rimtai. Tik per ironijos prizmę, tik per humorą. Vadinu šį spektaklį tragedija, nes jo pabaiga bloga. Negalėjau meluoti, juk ir gyvenime retai kada vyro ir moters santykiai gerai baigiasi.
– Tai jūs niekuo nebetikite?
– Žinoma, tikiu. Kaip rašė A.Čechovas „Dėdėje Vanioje“: „O kaip gyventi, jeigu niekuo netikėti?“ Taip ir aš. Gyvenu ir tikiu.
– Kas pasakos šias linksmas ir sudėtingas istorijas? Ką pakvietėte dalyvauti savo spektaklyje?
– Šiame spektaklyje grįžau prie savo seno pomėgio sujungti skirtingas patirtis scenoje. Čia vėl susitiks aktoriai ir baleto artistės. Vyrus šoks Vilniaus mažojo teatro aktoriai Audrius Bružas, Tadas Gryn, Kirilas Glušajevas, Leonardas Pobedonoscevas, Mantas Vaitiekūnas, o moterų vaidmenis atliks baleto artistės Rūta Juodzevičiūtė, Kristina Galalytė, Margarita Makejeva, Jekaterina Romankova bei Ieva Svetickaitė.
– Tai unikalus sprendimas – vienoje scenoje Mažasis ir A|CH teatrai... Talentingi aktoriai ir jaunos balerinos... Kaip sekasi repetuoti?
– Tokio įdomaus ir linksmo kūrybinio proceso jau seniai nebuvo... (Šypsosi) Artistų pasirinkimu labai džiaugiuosi, taip pat jų požiūriu į mano idėją ir į darbą. Mano mergaitėms, baleto artistėms, tai didelė atrakcija ir galimybė pasireikšti kaip solistėms, o svarbiausia – galimybė sukurti vaidmenį. Taip pat svarbi partnerystė su aktoriais. Tai unikali patirtis, kuri, be abejonės, praturtins jų suvokimą, kas yra tikras, gyvas teatras.
Aktoriai vyrai, manau, irgi džiaugiasi susitikę vienoje scenoje su talentingomis ir gražiomis šokėjomis. Žinoma, iš pradžių jiems buvo nedrąsu dalyvauti šokio spektaklyje, bet dabar jie taip šoka, jog turbūt patys netiki, kad taip sugeba. Dar svarbus momentas – jie visi turi režisieriaus Rimo Tumino mokyklą. Praeitą sezoną būdama Maskvoje, Vachtangovo teatre, mėgdavau ateiti į R.Tumino repeticijas. Jo dėka supratau, kaip kuriamas vyriškas teatras, kaip mąsto teatre vyro genijus. Per metus dalyvavimas R.Tumino repeticijose padarė įtaką mano moteriškam teatrui.
– O kaip tai pasireikš jūsų naujame spektaklyje?
– Anksčiau didesnį dėmesį skirdavau emocijai, jos plėtojimui. Dabar noriu kabinti iš esmės. Vidinė amplitudė išsiplėtė, tarsi jausmai susijungė su protu. Sunku paaiškinti. Tai matysime šiame spektaklyje, nes jis visai kitoks negu mano ankstesnieji.
– Atsisakysite ir jums būdingo grožio, estetikos?
– Aš lieku ištikima grožiui teatre. Scenografija ir kostiumai – svarbi spektaklio sudedamoji dalis, kaip ir pati mintis. Šiam spektakliui scenografiją kuria Marijus Jacovskis, o kostiumus – Juozas Statkevičius. Taigi vėl dirbu su geriausiai mane jaučiančiais ir daug teatre suprantančiais.
– Kokia muzika skambės spektaklyje?
– Pasirinkau klasikinių baletų ištraukas. Klasikinė baleto muzika gali skambėti ir banaliai, bet jeigu uždedi artisto sielos garsus, ji suskamba kitaip.
– Ar galėtumėte apibendrinti, apie ką šis spektaklis? Ko žiūrovas gali tikėtis atėjęs į premjerą?
– Atpažinti save... Manau, kad tai yra labai daug. Šiame spektaklyje nuogai išrengiu ir vyrą, ir moterį... Prieš tai, žinoma, nusirengiu pati.
