Savo darbais Pietro Marullo peržengia šiuolaikinio šokio disciplinos ribas, o aktualias socialines, istorines ir antropologines temas renkasi atskleisti pasitelkdamas tiek vizualiuosius, tiek performatyviuosius menus, į pasirodymus integruodamas technologijas ar instaliacijas. Naujasis jo kūrinys scenoje taip pat sugretina judančius kūnus ir milžiniškus objektus, tad laukdami liepos 9 d. įvyksiančio spektaklio eskizo pristatymo kalbiname P.Marullo apie tai, kokios idėjos slypi ambicingame menininko darbe.
– Pietro, papasakokite, kaip prasidėjo dabartinis jūsų kūrybos etapas.
– Viskas prasidėjo nuo intuicijos, jog turėčiau kurti šokį ne su kūnais, o su medžiagomis. Norėjosi atrasti sinestetišką kūrybos būdą su dideliais objektais, garsu ir šviesomis, bandyti į šokį pažvelgti ne vien iš kūniškos raiškos perspektyvos, kaip tai daroma klasikiniame, šiuolaikiniame ar populiariajame šokyje, bet atverti dar vienas duris, įjungti ir išorinį elementą. Dirbdamas šiuo būdu tyrinėju tai, ką vadinu somatiniu šokiu – kaip mūsų kūnai gali judėti erdvėje, pradėdami nuo oda juntamo jausmo. Tai reiškia, kad valdydami objektą erdvėje, taip pat valdome kūnus.
– Rezidencijos „Menų spaustuvėje“ metu vystote savo naujausią darbą „HIVE – our hydrological need of cosmic lines”. Kaip gimė mintis kurti šį spektaklį?
– Šis darbas – mano svajonė, kurią turėjau keletą metų. Pradinis šio projekto taškas – Mikelandželo paveikslas „Doni Tondo“, ypatingas kūrinys Renesanso meno istorijoje, užvėręs šią epochą ir atvėręs vartus į manierizmą bei baroką. Tai – apvalios formos paveikslas, vaizduojantis Šventąją šeimą. Mane šis Mikelandželo darbas sudomino dėl kelių priežasčių: visų pirma dėl to, kad jame Šventoji šeima vaizduojama ne pagal tradicišką, viduramžišką įvaizdį, o labai normaliai ir šeimyniškai – tame paveiksle esama kažko ypač žmogiško. Motina tiesia kūdikėlį Jėzų tėvui, tačiau kūdikis nenori atsiskirti nuo motinos, laikosi įsikibęs jos plaukų.
Manau, kad Mikelandželas šiuo paveikslu perteikė itin universalų ir kiekvienam atpažįstamą jausmą. Žinoma, tai – stipri metafora: buvimas prisirišus ne tik prie fizinės motinos, bet ir motinos Žemės, šio pasaulio, realybės, tam tikra prasme – gyvenimo. Taigi, kūrinys atspindi vidinį Jėzaus konfliktą tarp pasilikimo Žemėje ir pasiaukojimo dėl žmonijos, tačiau tai daro itin žmogiška, kasdienybės kalba.
Man asmeniškai šis paveikslas reiškia melancholišką požiūrį į didžiuosius žmonijos klausimus – kodėl mes čia esame, ką veikiame šioje planetoje? Kadangi mes, deja, į šiuos klausimus negalime atsakyti, galima pamėginti sukurti tam tikrus estetinius rėmus, kuriuose pajaustume ir išgyventume savo egzistencijos melancholiją. Be to, apvali Mikelandželo paveikslo forma taip pat turi svarbią prasmę ir reprezentuoja Žemę. Kaip neoplatonikui, sferos forma jam buvo svarbus būdas reprezentuoti dieviškumą, politinius klausimus, ryšį tarp individo ir kosmoso, kuris buvo svarbus dar senovės graikams.
– Kaip šios idėjos atsispindi jūsų kūrinyje?
– Šiomis dienomis mes susiduriame su politiniais, socialiniais ir ekonominiais iššūkiais, kurie yra pakankamai nauji mūsų planetos istorijoje. Mano manymu, mūsų kartai tenka labai sudėtinga užduotis – pakeisti įpročius, perimtus iš ankstesnių kartų. Tai – didžiulis iššūkis, kurį turime prisiimti dėl klimato kaitos, didžiulės imigracijos ir kitų pasaulinių krizių. Šios globalaus masto problemos yra gerokai per didelės, kad jas sutalpintume į sceną, todėl, mano manymu, galime apie tai kalbėti tik per paprastus vaizdinius, paprastas formas.
Mikelandželo paveikslas man tapo mažomis durelėmis į šiuos milžiniškus klausimus. Netraktuoju Šventosios šeimos portreto iš religinės perspektyvos – priešingai, stengiuosi atverti už jo slypintį archetipą ir pritaikyti šeimos koncepciją visai žmonijai. Mums labai svarbu pagaliau susitarti, kokį vaidmenį žmogus atlieka šioje planetoje. Mes puikiai suprantame, pavyzdžiui, koks yra bičių vaidmuo, tačiau gerokai sunkiau suvokti savąjį. Dėl to projektas vadinasi „HIVE“ (liet. avilys – past.) – tai atspindi bendrus vienos rūšies namus. Projekto pavadinime taip pat slypi gana paini paantraštė – „Our hydrological need of cosmic lines“ (liet. „Mūsų hidrologinis kosminių linijų troškimas“ – past.) Sąvoka „hidrologinis“ – nuoroda į klimato aspektą, vandens ratą – tai pats svarbiausias dalykas gyvybei. Tam tikra prasme vanduo yra mūsų motina – jo dėka mes atsiradome Žemėje, tačiau nesame tikri, kodėl. Taigi, mes ieškome krypties, tos kosminės linijos, kad suprastume, kur link turime judėti.
– Drauge su jumis į Vilnių atvyko didžiulė kūrybinė komanda – scenografijos, garso ir vaizdo kūrėjai bei būrys šokėjų iš skirtingų pasaulio šalių. Ar tai jūsų pirmasis projektas drauge? Kaip pradėjote bendrai dirbti?
– Man buvo labai svarbu savo idėjomis pasidalinti ne tik su Belgijos ar Italijos menininkais – norėjau apie tai kalbėtis su žmonėmis, kilusiais iš skirtingų žemynų, nes šio projekto pagrindas liečia visą pasaulį apimančius klausimus. Manau, kad visuomet reikalinga į projektą bei komandą įtraukti globalesnį požiūrį. Dirbu su šokėjais iš Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir, be abejo, Europos. Su jais visais susipažinome atviro kvietimo metu – tai buvo gana ilgas kelias, vykdėme keletą atrankų, dažniausiai – rezidencijų metu. Stengiuosi praleisti šiek tiek laiko su žmonėmis, su kuriais pradedame kurti, išmėginti tam tikras idėjas ir pasiūlyti jiems kiek kitokį nei įprasta požiūrį į šokį.
Dažniausiai šokėjai ateina iš šiuolaikinio šokio lauko, taip pat komandoje šiuo metu turime vieną baleto šokėją, taigi pačioje pradžioje visuomet turiu pakeisti tai, kaip jie yra įpratę judėti scenoje. Tai užtrunka – svarbu pajusti, jog patiems šokėjams tai patinka. Dirbant taip, kaip dirbame mes, galima sakyti, veikia kitoks protas – ne mimetinis protas, kurį įprastai naudojame šokio kalbai, bet daug jautresnis ir intuityvesnis.
„HIVE – our hydrological need of cosmic lines” spektaklio eskizo pristatymas Menų spaustuvės juodojoje salėje – liepos 9 d. 16 val.
Renginys nemokamas.
