D.Urbanavičienė: „Nėra priežasties to padaryti“
Pasak jos, kol kas savivaldybės veikla nėra teisėta. D.Urbanavičienės žodžiais, A. ir V.Sniečkai galėtų būti iškeldinami nebent pasibaigus darbo sutarčiai, tačiau gyventojams iki pensijos dar keleri metai. „Nėra priežasties to padaryti“, – sakė ji.
„Yra dar viena sąlyga – jeigu būtų vykdomas kapitalinis remontas ir būtų galima laikinai iškeldinti“, – pasakojo. Tačiau ji pažymėjo, kad muziejuje bus vykdomas rūsio, kuriame yra tualetas ir vonia, nepilnas remontas.
„Jeigu Sniečkai būtų iškeldinti, būtų pažeistas ne tik Civilinis kodeksas, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvensijos 8 straipsnis, kuris užtikrina teisę į būsto neliečiamumą“, – teigė.
Ji pridūrė, kad Gyvųjų muziejų įteisinimas šią situaciją palengvintų.
D.Urbanavičienė: savivaldybė pati leido A.Sniečkui ten apsigyvnenti
Konferencijos metu kalbėtoja pateikė daugiau argumentų:
„300 metų senumo pastatą, kuriame ilgą laiką gyveno garsus tautosakos rinkėjas A.Juška, ėmėsi gelbėti visuomenininkai dar 1987 m. Klubas „Atgaja“ surinko lėšas restauravimui ir patys savo darbais prisidėjo. Tuo metu Kauno savivaldybė paskelbė, kad jie ieško žmogaus, kuris sukurtų Gyvąjį muziejų. Tad vienas iš klubo narių – Arūnas Sniečkus – pasiryžo tą padaryti su sąlyga, kad jis ten gyventų.
Tuo metu buvo plikos sienos, nė vieno eksponato, žmogus pats viską rinko. Per daugiau nei 30 metų surinkta 5 tūkstančiai eksponatų, o iš jų savivaldybės lėšomis pastaraisiais metais nupirkta gal 16–18 eksponatų. Dabar savivaldybė sako, kad neranda dokumentų, kad tokia sąlyga A.Sniečkui buvo iškelta.
Tačiau tam tikros faktinės aplinkybės rodo, kad taip iš tiesų buvo. Pirma – jis iš tiesų apsigyveno tose patalpose, jam buvo leista. Jo pase 1994 m. atsirado spaudas su būtent šios vietos deklaracija. Paskutinėse darbo sutartyse, pasirašytose 2001 m. Kauno savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo Valerijaus Makūno.
2014 m. darbo sutartyje taip pat nurodyta vieta. Svarbiausia, kad ne tik leista deklaruoti, bet ir buvo sudarytos teisinės sąlygos pagal Civilinį kodeksą, kad tai būtų gyvenamosios tarnybinės patalpos. Inventorizavimo paslaugų biuro sutartyje pažymėta – dalis ploto yra gyvenamiosios paskirties. Toks buvo 1996 m. Kauno rajono tarybos sprendimas.“
Anot kalbėtojos, 2004 m. Arūnas Sniečkus pats prašė sudaryti leidimo gyventi muziejuje sutartį, kuri iki šiol nesudaryta. Nors žmogus mokėjo muziejaus ir savo gyvenamosios dalies komunalinius mokesčius.
Po pirmojo bandymo iškelti 1994 metais Etninės kultūros globos taryba parašė nepritarimo raštą, o savivaldybė atsakė, kad suteikti patalpas panaudos pagrindais pagal įstatymus nėra galimybės.
R.Šarknickas reiškė nerimą
„Mums teko lankytis sodyboje ir spręsti šią problemą, nes taip pat buvo sumanyta iškeldinti tuos, kurie prieš 31,5 metų iškėlė šią sodybą. Tai unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir pasaulyje. Apsilankę sodyboje, pamatėme, kad atvyksta žmonės ir iš Pietų Amerikos, Japonijos. Čia praleidžia laiką net iki vėlumos.
Gyvoji sodyba svarbi dėl ten gyvenančių žmonių. Prisimenant šv. Tėvą Stanislovą, kuris taip pat buvo ypatinga asmenybė. Jo durys taip pat buvo atviros“, – teigė Seimo narys.
„Jeigu taip Lietuva ir toliau žygiuos, niekindama asmenybes, kurios kūrė pamatinės Lietuvos vertybes, iš mūsų nieko nebeliks. Taip, kaip nebeliko Lietuvoje sengirės“, – reiškė susirūpinimą politikas.
Kaip vieną iš argumentų, kodėl nevertėtų iškraustyti Sniečkų, B.Šarknickas priminė – Kauno valdžia palaikė Gyvosios sodybos idėją.
„Jų buvo idėja, kad atsirastų žmogus, kuris prikeltų sodyba“, – teigė.
Pasak jo, bendruomenė turi įvairių įtarimų.
Rytoj, trečiadienį, Kultūros komitete apie situaciją bus diskutuojama plačiau.
