1989 m. miręs dailininkas A.Gudaitis testamentu savo paveikslus – apie 200 tapybos darbų ir tiek pat piešinių, etiudų bei eskizų – paliko Lietuvos dailės muziejui (LDM) su sąlyga, kad prie jo dirbtuvės Vilniaus Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, būtų pastatyta galerija, kurioje paveikslai būtų eksponuojami. Tačiau iki šiol nepadėtas nė vienas pamatinis galerijos akmuo.
Praėjusią savaitę keli šimtai Lietuvos inteligentijos atstovų viešu laišku išreiškė susirūpinimą dėl šios istorijos. LDM ir Kultūros ministerijos reakcija į tai vienoda –problemą išspręsti gali tik aiškiai išreikšta aukščiausia politinė valia.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės. |
Iš pradžių – tyla, po to – pažadai
„Pirmus devynerius metus po A.Gudaičio mirties LDM apskritai stengėsi atsiriboti nuo jo palikimo, todėl iš pradžių iniciatyvos ėmėsi Lietuvos dailininkų sąjunga, architektų bendrovė „Urbis“. Jie rūpinosi leidimu projektuoti priestatą prie A.Gudaičio dirbtuvės, žemės sklypo skyrimu, atliko ir finansavo visus projektavimo darbus.
Tik 1998 m. LDM paskelbė konkursą galerijai statyti, – pasakojo A.Gudaičio testamento vykdytoja, jo dukra Eglė Kunčiuvienė. – 2004 m., minint A.Gudaičio šimtmetį, galerijos projektas buvo paruoštas ir suderintas, LDM ir Vilniaus savivaldybė pranešė apie greitai prasidėsiančią galerijos statybos pradžią. Deja, netrukus detaliojo sklypo plano projektavimą užprotestavo Aplinkos ministerija ir darbai sustojo. Taip viskas ir liko iki šiol.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Antaną Gudaitį fotografijose įamžinęs jo žentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Algimantas Kunčius. |
Žeria kaltinimus R.Budriui
Konkursą A.Gudaičio galerijai statyti yra laimėjusi bendrovė „E.L.L. Nekilnojamasis turtas“. Ji sutiko pastatyti pastatą, kurio vienas aukštas būtų skirtas galerijai, o kitos patalpos – bendrovei.
„A.Gudaičio valios vykdymas jau tiek metų yra įstrigęs dėl LDM neveiklumo. Nors muziejus yra pavaldus Kultūros ministerijai, ši irgi daugybę metų laikėsi pasyvios pozicijos ir susirašinėjimuose kartojo tai, ką jai sakė LDM direktorius Romualdas Budrys: kad jis kažką daro, kad kažką darys, kad viskas labai sudėtinga ir pan. – kalbėjo E.Kunčiuvienė. – Bet jokios sudėtingos situacijos čia nėra: vis dar yra investuotojai, kurie nori statyti galeriją su komercinėmis patalpomis viršuje, vis dar nereikia valstybės pinigų. Investuotojai yra linkę mažinti savo reikmėms numatytą plotą, tačiau R.Budrys jau ketverius ar penkerius metus neranda laiko su jais susitikti.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės. |
„Labai jautri ir sudėtinga vieta“
Pats LDM direktorius tikino, kad Žemaitės skveras – „labai jautri ir sudėtinga vieta“, dėl kurios užstatymo prieštaravo žalieji, o privatus investuotojas „norėjo daugiau nei leidžia įstatymas“.
„Vyriausybė savo laiku neskyrė pinigų galerijos statybai ir nutarė leisti ją statyti privačiomis lėšomis. Čia yra pagrindinė problema, nes ten, kur valstybinės institucijos susiduria su privačiu kapitalu, siekiančiu kuo didesnės naudos sau, visada kyla didžiulės problemos ir jos tęsiasi daugybę metų. Čia nieko naujo, – tikino R.Budrys. – Mums nepasisekė į vieną vietą sukviesti Kultūros ir Aplinkos ministerijų bei Vilniaus savivaldybės vadovų. O šį klausimą gali išspręsti tik aukščiausi valdininkai. Jeigu jie nuspręs, mes tikrai įvykdysime – dar nebuvo taip, kad muziejus ko nepastatytų ar nesuremontuotų.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės. |
Ministras suglumęs
Tuo tarpu kultūros ministras Arūnas Gelūnas A.Gudaičio testamento vykdymo istoriją pavadino painia ir „persenusia“.
„Glumina, kad šis klausimas taip ilgai neišspręstas: istorija, prasidėjusi net prieš Nepriklausomybę, nusitęsė iki ekonominio pakilimo 2006 m. Bet ir tada niekas nepajudėjo. Vėliau atėjo krizė ir juo labiau viskas sustojo.
Kiek esu susipažinęs su situacija, ji – su teismų pėdsakais. Viskas užklimpo labai painiuose turtiniuose santykiuose ir nuosavybės teisėse tiek į žemę, tiek į patį pastatą, – sakė kultūros ministras. – Jei atsirastų didelė politinė valia iš Vyriausybės pusės, jei ji sutaptų su Vilniaus savivaldybės valia, reikalai pajudėtų greičiau ir būtų galima tikėtis, kad tas nuosavybės ir žemės teisių Gordijo mazgas bus perkirstas. Bet iš tikrųjų neturiu didelio optimizmo, kad per tuos kelis šiai Vyriausybei likusius mėnesius bus kas nors žaibiškai išspręsta.“
Vis dėlto A.Gelūnas pažadėjo kuo skubiau prie bendro stalo sušaukti miesto, valstybės, muziejaus atstovus bei dailininko palikuonis ir pabandyti rasti sprendimą.
Darbų neleido išvežti
Kelių šimtų Lietuvos inteligentijos atstovų palaikymo sulaukusi A.Gudaičio testamento vykdytoja E.Kunčiuvienė įvardija tas pačias galimas išeitis iš šios painios istorijos.
„Kad testamento sąlygos būtų įvykdytos, turėtų būti aiškiai išreikšta politinė valia. Jei už testamento sąlygų vykdymą atsakingas LDM, turėtų būti pakeista jo vadovybė, nes ši tikrai nieko nepadarys. Arba Kultūros ministerijoje turėtų atsirasti žmogus ar žmonių grupė, kuriai būtų pavesta tai daryti“, – svarstė E.Kunčiuvienė.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės. |
O kol sprendimo vis dar ieškoma, A.Gudaičio kūriniai saugomi apleistoje dirbtuvėje, kurią 1954 m. dailininkas pasistatė savo namo kieme virš vienaaukštės skalbyklos. Jos lubose ir stoge menininkas buvo įsirengęs langus, tačiau prieš kelerius metus pro juos pradėjo bėgti vanduo. Investuotojai, anot E.Kunčiuvienės, stogą aplopė, o dirbtuvės langus dėl saugumo uždengė skydais.
„Jei neišeina statyti galerijos, juk galima pradėti tvarkyti dirbtuvę – ji yra unikali ir turėtų tapti memorialiniu muziejumi. Tačiau per 23 metus niekas jos neįteisino juridiškai ir LDM nenori ja rūpintis – ji iki šiol yra bešeimininkis objektas, kurį tik aš saugau, – sakė A.Gudaičio dukra. – Praėjus dešimt metų po A.Gudaičio mirties, R.Budrys norėjo visus jo darbus išsivežti, bet per tą laiką man jau buvo aiškus jo elgesys ir aš supratau, kad jei paveikslai pateks į muziejaus fondus, daugiau iš viso niekas nebebus daroma. Todėl pasakiau, kad kai bus iškasti pamatai ar pradėta tvarkyti dirbtuvė, tada ir atiduosiu tuos darbus.“
Su kitais problemų nebuvo?
LDM direktorius atsakomybės dėl nesutvarkytos A.Gudaičio dirbtuvės juridinės pusės neprisiėmė ir aiškino, kad „negali rūpintis patalpa, kuri neaišku kam priklauso“, nors ten ir laikoma didžioji dalis Lietuvos dailės klasiko paveikslų.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės. |
„Mes esame gavę daug dailininkų palikimų ir visus juos sutvarkėme, saugome. Kai mums perduos A.Gudaičio paveikslus, tada ir perimsime. O ką dabar galime daryti? Prievarta juk neatimsime“, – savo argumentus dėstė R.Budrys.
Nesibaigiančių nesutarimų grandinėje kenčia A.Gudaičio kūrybinis palikimas, įrašytas į šalies meno istoriją.
„A.Gudaitis yra viena centrinių mūsų dailės istorijos figūrų – kiekviena diena tokio kalibro menininko paveikslų laikymo netinkamomis sąlygomis yra skaudi mūsų kultūrai. Šiuo metu turėsime surasti kažkokį avarinį sprendimą, kaip užtikrinti paveikslų laikymo sąlygas ir pagaliau rasti išeitį“, – kaip dailininkas suprasdamas situacijos pavojingumą, žadėjo ministras A.Gelūnas.
