„Mano režisavimo esmė – kad jo nesimatytų, nes svarbiausia, kad į priekį iškiltų daina. Režisūra yra pati geriausia, kai jos nesimato, kai tu jauti, kad ji kažkiek yra, ir žmonės paklūsta kažkokiai nematomai rankai“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji kultūra“ sakė V.Masalskis.
Jis pabrėžia, kad bet koks režisierius yra tik administratorius ir idėjų, kurias sujungia į vieną, generatorius.
„Jei jis tuo netampa, o tampa diktatoriumi, tada būna nesusikalbėjimai. Draminiai dalykai yra visur tie patys: dalyvauja žmogiški faktoriai. Turi būti begalinis susikalbėjimas su atlikėjais, turi būti meilė ir pagarba jiems. Tada prašymas, kad jie įvykdytų tas tikslias užduotis“, – kalbėjo jis.
Pakviestas dirbti renginyje kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, V.Masalskis spyriojosi, bet po to sutiko.
Turi būti begalinis susikalbėjimas su atlikėjais, turi būti meilė ir pagarba jiems, - sako V.Masalskis.
„Tada įnešiau multiplikacijos momentą ir tai, kad dainos būtų artimos publikai, kad publika pradėtų dainuoti su atlikėjais, kad dingtų riba tarp publikos ir atlikėjų“, – teigė jis.
V.Masalskis nurodė, kad pirmas atidarymo koncertas buvo suplanuotas be pranešėjų, nes šie, anot jo, atitolina publiką nuo dainos. Kad to neįvyktų, pranešėju „dirbo“ animacinis paukščiukas.
„Norisi, kad išnyktų pompastiškumas. Mes visąlaik darome montažus. Atsistojame, įsispraudžiame savyje ir nepaliekame teisės improvizuoti. Dėl to dirigentams net siūloma pakartoti, juos pamokyti, kad išsitrintų ta sceninė riba“, – kalbėjo V. Masalskis.
Jis pasakojo, kad dirbti su Dainų šventės dalyviais yra sunkiau nei su aktoriais, nes jie greitai pavargsta. „Jie yra pažeidžiami, jie yra dainuojantys instrumentai. Juos reikia tiesiog girdėti ir paprašyti, kad jie vykdytų tuos pačius nurodymus“, – sakė jis.
