„Reikia reaguoti į situaciją. Nereikia prisirišti, nėra nieko amžino“, – sako jis, užklaustas, ar įmanoma, kad „Literatūra ir menas“ gyvuotų tik skaitmenoje, ir visgi priduria esant tekstų, kurie internete nebūtų skaitomi.
Šį ir kitus spausdintinei kultūros kalbai aktualius klausimus Vilniaus universiteto bibliotekoje G.Norvilas aptarė kartu su studentais. Jis renginį pradėjo nuo istorijos apie tai, kaip pats tapo „Literatūros ir meno“ redakcijos dirigentu.
Pasigenda raštingų tekstų
„[Redaktoriaus pareigas] reikėtų vertinti kaip įvertinimą, bet kai supratau virtuvę, tai buvo pakankamas iššūkis. Kultūrinė spauda visada kariavo karus. Ir dėl tų finansavimų. Ir niekada nebuvo labai globojama. Čia kamikadzės žingsnis buvo. Bet aš visiškai nesigailiu. Kol yra energijos, reikia su ja kažką daryti. Įskelti kažkokį vyksmą. Bet čia gal prigimtis tokia nerami. Man visada rūpėjo padaryti kažką kitaip, o kaip tas pavyksta, aš nežinau ir nesiimu vertinti“, – dėstė G.Norvilas.
Jis eidamas redaktoriaus pareigas, kaip pats įvardijo, „nuolat vaikšto kruvinomis rankomis“.
Kuo toliau, tuo kokybiškų, raštingų tekstų yra mažiau. Jų atranką reikia daryti griežtą.
„Visiem geras nebūsi ir geru būti nereikia. Tų medžiagų, straipsnių gauname visokių. Kuo toliau, tuo, nepabijosiu to žodžio, kokybiškų, raštingų tekstų yra mažiau. Jų atranką, mano galva, reikia daryti griežtą. Nedaryti nuolaidų nei sau, nei draugams“, – apie tai, kaip, jo nuomone, verta atrinkti tekstus publikavimui, pasakojo G.Norvilas.
„Maximos“ pardavėja, „Maximos“ kilimėlių keitėjas (pasirodo yra tokia pareigybė – keičia kilimėlius, per kuriuos mes įeinam į parduotuvę ir išeinam) tikrai uždirba daugiau negu redaktorius – jau nekalbu apie kalbos redaktorius. Bedu į ką? Į tai, kad nėra prasmės kompromisui – reikia daryti iki galo“, – pridūrė jis.
Vieno bendro kultūrinio leidinio idėjai nepritaria
Prisimindamas tuos laikus, kai pats pradėjo kurti ir atsirėmė į poeto Sigito Gedos patirtį, G.Norvilas pabrėžė būtinybę jaunam rašytojui rasti patarėją, kuris peržiūrėtų pirmuosius darbus: „Yra daug jaunų žmonių, siunčiančių kūrybą, kurių tekstų dabar publikuoti negali – jie dar nėra to lygio. Man gaila, kad negali fiziškai skirti laiko, su žmogumi dirbti, parodyti, kas yra kaip. Aš puikiai suprantu [...], koks svarbus tas parodymo momentas.“
„Literatūrą ir meną“ kitų leidinių kontekste G.Norvilas sakė matantis kaip demokratišką informavimo priemonę, nušviečiančią daug sričių.
„Sklando idėjos: sumeskim pinigus ir padarykim vieną labai gerą kultūros leidinį. Mano supratimu, čia visiška nesąmonė. Spalvų, ideologijų diapazonas yra labai reikalingas net tam, kad tarp leidinių būtų idėjinė konkurencija, – aiškino redaktorius. – Visi menai vieni kitais minta ir maitinasi, ir stumia, ir neatsiranda tuščioje vietoje, pavyzdžiui, teatras, jo nebūna be be literatūros, ar dailė. Viskas yra vienas organizmas.“
Redaktorius, kalbėdamas apie „Literatūros ir meno“ vaidmenį, užsiminė ir apie prieš dvejus metus įsteigtą Šūdvabalio premiją. Tai premija, kuri gali būti skiriama žmonėms, reiškiniams, vyksmams, iniciatyvoms ar objektams už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį.
Kultūra neįdomi – įdomus šūdvabalis
Vien dėl pavadinimo, G.Norvilo tikinimu, ši iniciatyva sulaukė didelio tariamo dėmesio – komercinė žiniasklaida „užkibo ant šūdo“.
„Šūdvabalio premija šįmet buvo įteikta antrąjį kartą [...]. Šiemet, kaip žinia, įteikėme Gedimino kalnui. Man buvo labai įdomi ir juokinga mūsų visos žiniasklaidos reakcija. Parodė visą plačiosios žiniasklaidos kultūrą, kaip užkimba ant to šūdo. Užsikabinę už pavadinimo [...] bando daryti kažkokią sensaciją, iš karto galvoja, kokia čia antraštė labai puiki, kaip generuos stebuklingus klikus, kurie generuoja pinigus ir reklamą. Čia juokinga, keista – visaip gali galvoti. Kai pažiūri litmenio lankomumą, kai paskelbi [premiją], kreivė visada šauna aukštyn. Ir supranti, kad daugeliui kultūra neįdomi. Įdomu, koks čia šūdvabalis ropoja“, – kalbėjo G.Norvilas.
Kai pažiūri litmenio lankomumą, kai paskelbi [premiją], kreivė visada šauna aukštyn. Ir supranti, kad daugeliui kultūra neįdomi. Įdomu, koks čia šūdvabalis ropoja.
Būtent jam ir kilo mintis taip pavadinti premiją – rašant redakcinę skiltį į galvą juokais šovė mintis, vėliau realizavosi kaip rimta idėja.
„Nors pasakėčioj apie šūdvabalį jis – atkakliai dirbantis savo darbą – šūdvabalyje aš įžiūrėjau netgi tam tikrą dzenbudistą, kuris nesidairydamas ridena savo mėšlo rutuliuką. Nors skarabėjas labiau tą daro. Tarp jų [...] yra sąsaja, – svarstė redaktorius. – Steigiant premiją, tarpusavy diskutavome, kaip ją pavadinti. Gal skarabėjas, gal šūdvabalis... Skarabėjas taip kilniai skamba, o čia šūdvabalis. Bet aš supratau: jeigu jau žaidžiam tokį žaidimą, ta premija lyg ir nerimta, bet iš tikrųjų rimta, reikia žaisti 100 procentų ir eiti iki galo. Džiaugiuosi, kad taip nutiko. Kad nepabijojom. Nežinau, ar tai ką nors reiškia, bet man visada buvo svarbi alternatyva. Toks rokenrolas. Kiek mes čia ramiai galim būti.“
Tuščias savaitraštis – slapta svajonė
Tęsiantis pokalbiui, G.Norvilas buvo užklaustas ir apie švarų vasario 2-osios laikraščio numerį.
„Tuščiam išėjusiam numeriui buvo lyg ir pretekstas, kad litmenis gavo mažiau pinigų, kažkas daugiau gavo... Bet nenoriu prisirišti prie pinigų. Į šį žingsnį žiūriu plačiau. Turiu minty visą kultūrinę spaudą. Čia yra kova, kuri tęsiasi daug metų [...]. Slapčia apsidžiaugiau, slapta turėjau svajonę išleisti tokį švarų. Aišku, juokauju. O ta reakcija, aš jos tokios nesitikėjau. Supratau, kad kažkaip suveikė“, – dėstė G.Norvilas ir pridūrė, kad išleisdamas tuščių lapų numerį buvo suplanavęs platinti pranešimą žiniasklaidai, paaiškinantį tokį sprendimą. Jo neprireikė.
„Buvau ketvirtadienį Kybartuose. Pasipylė skambučiai, supratau, kad jokio pranešimo spaudai nereikia. Tas rutulys nusirideno. Jo nesitikėjau. Numeris, kaip supratau, tapo deficitinis“, – kalbėjo redaktorius, padėkojo už solidarumą ir paragino, save ir kitus, tai, kas įvyko, pamiršti.
„Daug kas sako, kad G.Norvilas dabar žvaigždė – nespėju interviu dalinti... Niekam tokios garbės nelinkėčiau. O atgarsis iš valdžios struktūrų, be abejo, yra. Kiek žinau, Kultūros ministerijoje buvo posėdis ir R.Karbauskiui (valdančiosios „valstiečių“ partijos pirmininkui, Seimo Kultūros komiteto pirmininkui – aut. past.) lyg ir įdomu pasidarė.
Prieš dvejus metus [...] su redaktoriais išėjome prie V.Kudirkos sniego kast. Lyg ir užsikurdavo ta mašina, bet ji dirba tol, kol spaudi. Kol tu neramus. Bet manau, kad bus sprendimai priimti, kad nereiktų mums sniego kasti, tų tuščių numerių leisti“, – vylėsi redakcijos vadovas.
Neketina tylėti apie seksualinį priekabiavimą
G.Norvilas pasidžiaugė gerais, solidariais santykiais su konkurentais – „Naujojo židinio-Aidų“ redaktoriumi Tomu Vaiseta, „Metų“ redaktoriumi Antanu Šimkumi, „Šiaurės Atėnų“ redaktore Giedre Kazlauskaite.
„Išduosiu paslaptį, kad buvo planas tuščius [leidinius] paleisti visus. Tai padaryti rugsėjo pradžioj. Buvom lyg ir sutarę, bet neradome preteksto, atspirties taško. Knygų mugėj būsim viename stende. Dėl šito man smagu, kad nėra tąsymosi ir kvailo stumdymosi – tam davė, o tam ne. Galim vieni į kitus atsiremti“, – tikino „Literatūros ir meno“ redaktorius.
Kartais sveika išlaukti tą laikotarpį, kad galėtum šnekėti apie esmę, o ne pasiduoti emocijai, kuri niekur neveda.
Pastarosiomis savaitėmis į Lietuvos visuomenės dėmesio centrą pakliuvo seksualinio priekabiavimo tema ir tokiu elgesiu kaltinimų sulaukę menininkai. „Literatūra ir menas“, leisdamas vasario 9-osios numerį, šią aktualiją praleidžia pro akis. Visgi, G.Norvilas žada – seksualinio priekabiavimo klausimas neliks nepaliestas: „Bus kitam numery. Šitą tikrai žinau. Kartais sveika išlaukti tą laikotarpį, kad galėtum šnekėti apie esmę, o ne pasiduoti emocijai, kuri niekur neveda.“
Redaktorius tikina besistengiantis savaitraštyje išvengti „atsitiktinių medžiagų“, siekiantis reaguoti į aktualijas, stebėti, kas vyksta svetur – nors tam ir trūksta pajėgumų. Pasiteiravus, ko dar „Literatūra ir menas“ stokoja, G.Norvilas atsako: „Gyvybės reikia daugiau. Storio, solidumo, įdomesnių autorių. Bet viskas, matyt, padaroma procese.“
Valdžia nesureagavo
Tuščių puslapių „Literatūros ir meno“ vasario 2 dienos numeris išėjo po to, kai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbė 2018-ųjų kultūrinių leidinių finansavimo rezultatus – „Literatūrai ir menui“ skyrė 14 tūkst. eurų mažiau nei praeitais metais.
„Toks skirtas finansavimas mums yra aiškus ženklas, kad iki šiol visa litmenio komanda dirbo beviltiškai, redaktorius yra negabus... Ačiū. Nesiimsiu raudoti apie kultūros finansavimo svarbą ir kitas banalybes. Faktas yra tas, kad toks litmenis, koks buvo (o darėme ir iš savęs išspaudėme viską, kas įmanoma, iki dugno, – drąsiai tai galiu pasakyti), būti nebegalės. SAVAITRAŠTIS turės virsti KAŽKUO. Skrajute? Mėnraščiu? Dvisavaitiniu? Kitaip tariant – trauktis...“ – numerio redakcijos skiltyje rašo G.Norvilas.
„Be abejo, gerbiami valdantieji, kultūra yra prioritetas. Mes tuo niekad neabejojome. Tad Lietuvos šimtmetį pasitinkame ir švenčiame šitaip, tuščiais lapais, košiami skersvėjo, švarūs... Esame priversti. Taip išreiškiame savo stiprų susirūpinimą dėl esamos padėties ir raginame LR Prezidentūrą, LR Vyriausybę, LR Seimą imtis neatidėliotinų priemonių.
P.S. Kaip redaktorius, rimtai svarstau galimybę atsistatydinti. Paaiškinkite, kodėl turėčiau neemigruoti?“ – pranešimą užbaigia redaktorius.
Visą jo tekstą galite skaityti čia.
Nei Prezidentūra, nei Vyriausybė ar Kultūros ministerija oficialiai į plikus „Literatūros ir meno“ puslapius nesureagavo.
Trečiadienį „kultūros leidinių finansavimo padėties“ klausimą svarstė Seimo Kultūros komitetas. Jo metu Komiteto pirmininkas R.Karbauskis iškėlė idėją steigti naują instituciją, galimai pakeisiančią šiuo metu veikiantį ir valstybines lėšas visuomenės informavimo priemonėms skirstantį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.
„Akivaizdu, kad finansavimo sistema turi keistis. Jūs turite turėti garantiją pastovaus finansavimo, kuris nekistų [...]. Tas sprendimas, kuris bus siūlomas, apims perėjimą nuo projektinio finansavimo, su trejų metų į priekį [finansavimo garantija]“, – besikreipdamas į kultūros leidinių redaktorius kalbėjo R.Karbauskis. Daugiau informacijos apie vykusį posėdį – čia.
„Literatūra ir menas“ nebuvo pirmasis leidinys išėjęs tuščias – 2008 metais, parlamentui panaikinus spaudai taikytą lengvatinį 5 proc. PVM tarifą, toks pasirodė ir dienraštis „Lietuvos rytas“.
