– Jūsų fotopasakojimas „Valim babena“ itin išsiskiria iš kitų šiemet apdovanojimus pelniusių ir komisijos dėmesį patraukusių nuotraukų. Dauguma jų dokumentuoja svarbiausius metų įvykius, dalis – pateikia savo žvilgsnį į du niokojančius karus, kurie šiuo metu siaubia Ukrainą ir Artimuosius Rytus. Kodėl jūs nusprendėte susitelkti į vienos šeimos istoriją?
– Jau kurį laiką dirbu prie didelio projekto „Didžioji užmarštis“, kuriuo tyrinėju demenciją Afrikos šalyse. Kai kuriose iš jų demencijos simptomai, kurie gali pasireikšti keistu elgesiu ir atminties sutrikimais, vis dar būna neteisingai suprantami ir kartais siejami su beprotybe bei prietarais. Dėl baimės ir stigmos demencija ir kognityviniais sutrikimais sergantys asmenys tampa itin pažeidžiami.
Savo projektą pradėjau Namibijoje, tuomet keliavau į Ganą. Paskutinis jo skyrius užfiksuotas Madagaskare. Ir tai dar ne pabaiga.
Nuo 2020 m. bendrauju su Alzheimerio organizacijos Madagaskare įkūrėju Masoandro Mody. Tačiau tik praeitais metais radau sau tinkamą platformą istorijai papasakoti – žurnalą „GEO“.
Man labai svarbu kruopščiai ir atsargiai pasirinkti tuos, su kuriais dirbu, kaip aš pasakoju savo istorijas. Į šį projektą esu sutelkusi dėmesį jau daugiau nei tris metus ir pačioje pradžioje nebuvau tikra, kaip sukurti vizualinį pasakojimą apie istorijas, kurios yra beveik nematomos. Taip pat bandžiau suprasti, kaip kalbėti apie tokią sudėtingą problemą tuo pačiu nesustiprinant tų įvaizdžių, kuriuos mes visi jau matėme.
Kai pradėjau dirbti Namibijoje, susipažinau su bendruomenėmis, kuriose žmonės, sergantys demencija, būdavo sukaustomi grandinėmis, nes jie kėlė baimę vietiniams. Sergančiųjų elgsena buvo siejama su kažkokia stigma.
Daug metų dirbu su žmonėmis, sergančiais demencija, ir kartais, kai atvyksti į jų namus, supranti, kad jiems tai nėra gera diena. Net neišsitrauki fotoaparato. Grįžti kitą, dar kitą dieną, kol sulauki akimirkos, kai pavyksta. Jei pavyksta.
Tad ne kartą susidūriau su dilema – kaip tai pavaizduoti? Jeigu nufotografuočiau tą grandinėmis sukaustytą ligonį, tą kadrą visuomet prisimintų kaip brutalų ir barbarišką. Kai savo nuotraukomis kalbu apie demencijos problemą, nenoriu, kad tai būtų pirmas vaizdas, ateinantis žmonėms į galvą, kai kas nors paminėtų demencijos iššūkius Afrikos žemyne.
Taigi nuo 2020-ųjų iki tol, kol sutikau Paulą ir jo šeimą, ieškojau tinkamo būdo atskleisti šią jautrią problemą. Tai viską apvertė aukštyn kojomis. Manau, man pavyko sukurti intymų vienos šeimos paveikslą, per kurį išnyra pasaulinė sveikatos problema. Supratau, kad neturiu vaizduoti viso to žiaurumo, kurį regėjau, kad perduočiau šį pasakojimą kitiems ir tuo pačiu atkreipčiau visuomenės dėmesį, padėčiau jai pažvelgti, įsitraukti į pačią demencijos problematiką. Man, kaip istorijų pasakotojai, tai buvo labai reikšminga akimirka.
– Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie tėvuką Paulą ir jo šeimą? Kaip su jais susipažinote? Ar buvo sudėtinga juos įkalbinti pasidalinti savo istorija su jumis ir pasauliu?
– Kaip minėjau M.Mody įkūrė vienintelę Alzheimerio organizaciją Madagaskare ir jie tikrai sunkiai dirba, bandydami edukuoti žmones apie demeciją. Tačiau daugeliui sergančiųjų beveik neįmanoma net gauti atitinkamą diagnozę iš gydytojo, ypač kaimo vietovėse. Net sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai šalyje veikia neatsiriboję nuo stigmų, kurios priskiriamos šiai ligai. Dėl to jie nesugeba tinkamai informuoti žmonių, paaiškinti, kaip gyventi toliau su šia problema.
Taigi, man buvo pasiūlyta susipažinti su keliomis šeimomis Madagaskare, tačiau, kai sutikau tėvuką Paulą ir jo šeimą, viskas, rodos, savaime stojo į savo vietas.
Jo duktė Fara net nebuvo girdėjusi tokio žodžio kaip Alzheimeris. Taip pat ji nežinojo, kaip galėtų tinkamai rūpintis savo tėvu. Tačiau, kai ji viena nebesusidoroja, Fara visada gali kreiptis pagalbos į savo bendruomenę. Ir ta parama reiškia labai daug.
Vieną sekmadienio rytą atvykau į jų namus, kai jie ruošėsi eiti į bažnyčią. Jie mane maloniai priėmė, atrodė, kad jie yra atsipalaidavę, tad netrukdoma galėjau fotografuoti. Kartais šis procesas užtrunka daug ilgiau. Jaučiau, kad man pasisekė, jog jie tokie šilti, atviri. Šios istorijos užfiksavimas buvo tiesiog fenomenali patirtis.
Daug metų dirbu su žmonėmis, sergančiais demencija, ir kartais, kai atvyksti į jų namus, supranti, kad jiems tai nėra gera diena. Net neišsitrauki fotoaparato. Grįžti kitą, dar kitą dieną, kol sulauki akimirkos, kai pavyksta. Jei pavyksta.
Tačiau pasitaiko ir tokių dienų kaip tas sekmadienis. Istorija tiesiog liejasi savaime ir tampa įmanoma užfiksuoti visus jos aspektus.
– Ne kartą peržiūrėjau tą dieną jūsų padarytas nuotraukas. Manau, kad jums pavyko suteikti demencijai visiškai kitokį įvaizdį. Švelni to ryto šviesa, „Victoria Secret“ skrybėlaitė, kuria pasipuošė tėvukas Paulas, ir kitos smulkios detalės sukuria kažkokį iš atminties neišdylantį paveikslą. Tos nuotraukos nekelia liūdesio, bet tuo pačiu paliečia giliausias širdies kertes. Ar ir turėjote užmojį prabilti apie demenciją būtent taip, kaip matome jūsų nuotraukose?
– Ieškojau, kaip perteikti tą jausmą. Paulo dukra Fara taip nuoširdžiai rūpinasi savo tėvu... Manau, tai atsiskleidžia per nuotraukas. Ji tokia kantri su juo. Mane sužavėjo akimirka, kai mums grįžus iš bažnyčios, Fara užkūrė ugnį, ant jos pastatė puodą, o tėvui davė skusti žuvį. Tai – jo ypatinga užduotis sekmadieniais. Labai ilgai užtrunka, kol jam pavyksta tai padaryti. Net ugnis spėjo užgesti. Tačiau per tą laiką ji išliko stebėtinai kantri. Fara supranta, kaip jam svarbu turėti šią užduotį, jaustis, kad jis tebėra savo šeimos, savo bendruomenės dalis, turi joje vaidmenį.
Ši istorija tapo dar svarbesnė, kai, likus savaitei iki projekto pradžios Madagaskare, sužinojau, kad mano pačios tėvui buvo diagnozuota demencija.
Mane pakerėjo jos demonstruojamas švelnumas, globa. Žinoma, kai kuriomis dienomis ir ją užvaldo nuovargis, juk ji vienintelis žmogus šeimoje, kuris rūpinasi savo pačios, savo dukters ir tėvo išlaikymu.
Ši istorija tapo dar svarbesnė, kai, likus savaitei iki projekto pradžios Madagaskare, sužinojau, kad mano pačios tėvui buvo diagnozuota demencija. Tad fotografuodama kiekvieną sceną Paulo šeimoje, galvojau, kaip norėčiau nufotografuoti savo tėvą. Be to, tai man suteikė aiškumo ir paguodos, matant, kaip galima gyventi su šia liga kaip šeimai.
Taip, tai buvo labai emocionalios akimirkos. Manau, kad tai, kaip man pavyko įamžinti šios šeimos istoriją, labai didele dalimi buvo nulemta jų sukurtos aplinkos, į kurią mane įsileido.
– Ačiū, kad pasidalinote tai, kas, atrodo, jums pačiai dar yra labai skausminga. Ši istorija pelnė „World Press Photo“ metų fotopasakojimo apdovanojimą. Norėčiau paklausti, ar pasidalinote naujienomis su Paulo šeima? Kaip ji reagavo?
– Pirmiausia pasidalinau naujienomis su Alzheimerio organizacijos nariais. Tikiu, kad jiems tai reikšmingas pasiekimas, nes jų nepaprastai sunkus ir naudingas darbas buvo pastebėtas, įvertintas. Tai nuostabu. Ko gero, panašiai jautėsi ir Fara. Jai tai yra svarbus įvertinimas ir jos asmeninėje kelionėje, jos nesavanaudiškas rūpestis dėl savo šeimos sulaukė patvirtinimo.
Manau, kad, kai žmonės dalijasi tokiomis asmeniškomis istorijomis su pasauliu, jiems yra nepaprasta, kad juos išgirsta, pamato.
– O kaip jautėtės jūs? Ar to tikėjotės? Tai ne pirmas tokios reikšmės jūsų apdovanojimas. Ankstesniuose „World Press Photo“ konkursuose jūsų nuotraukos taip pat sulaukė įvertinimo – metų kadro Afrikos regiono kategorijoje, antros vietos apdovanojimo portreto kategorijoje.
– Buvau nustebinta. Manau, kad tai labai tylus ir paprastas pasakojimas. Ypač, kai vertiname jį kažkokių reikšmingų pasaulio įvykių, naujienų apie karą ar kitų svarbiausių naujienų kontekste.
Nepaprasta, kad tokia organizacija kaip „World Press Photo“ išskyrė fotopasakojimą, kuris iš esmės vaizduoja vieną dieną su viena šeima. Ir faktas, kad tokia man pačiai asmeniškai svarbi istorija sulaukė pripažinimo, reiškia labai daug.
Tikiu, kad, kai pasakojame istorijas, kurios mums rūpi, visada padarome tai labai gerai ir mums pavyksta sudominti kitus. Pradėjus vieną ar kitą projektą, nereikia galvoti apie auditoriją, apie tai, kas pamatys tą darbą, bet susikoncentruoti į tai, kaip tu papasakosi tai, kas yra tavo galvoje.
Manau, kad mes visi pasakojame istorijas, tik darome tai skirtingais būdais. Vieni jas perduoda žodžiais, poezija, kiti – dažais ant drobės. Dar kažkas audžia kilimus, į kuriuos įpina žmonijos istorijos gijas. Yra tiek skirtingų kelių dalintis pasakojimais ir jie visi mane žavi.
Man kaip fotografei svarbu savo pasakojimu pasidalinti su žmonėmis visame pasaulyje. Žinomumas, matomumas padeda tam, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Kitaip tam mes neturėtume progos. Galvoju, kad fotografija turi kažką kas yra bendra, artima visiems, nes, kai žiūrime į šeimos iš Madagaskaro nuotraukas, jaučiame, kad jie mums nėra svetimi, jog kažkas tame mums yra pažįstama. Kaip bebūtų šeima yra vieta, kurioje gauname pirmąsias savo patirtis atėję į šį pasaulį. Tai universalu.
– Jūsų fotopasakojimas pavadintas „Valim babena“. Ką tai reiškia?
– „Valim babena“ – vietinis Madagaskaro principas, kurį būtų galima grubiai versti, sakant, kad mes esame čia savo tėvų dėka. Kitaip tariant, mūsų tėvai mus atveda į šį pasaulį, todėl mes gerbiame savo protėvius. Savo tėvams esame dėkingi už tai, kokie esame. Tai pripažinimas, kad jiems teko paaukoti daug dalykų dėl to, kad mes turėtume tokį gyvenimą, kokį turime šiandien. Madagaskare šis principas labai stiprus ir iš esmės daro įtaką kiekvienam gyvenimo aspektui. Ten vaikams atrodo natūralu, kad, tėvams senstant, jie turės perimti iš jų vaidmenį ir pradėti jais rūpintis taip, kaip jie anksčiau rūpinosi savo vaikais.
Mane žavi gyvenimo rato dėja. Turbūt dėl šios priežasties labai mėgstu ir savo darytą nuotrauką, kurioje veidrodžio atspindyje matomas kartu su savo anūke į bažnyčią besiruošiantis tėvukas Paulas. Šis kadras man atskleidžia mūsų visų gyvenimo kelionę. Joje yra dvi stotelės, kai mums reikalinga kitų pagalba. Būname vaikai, o paskui sendami grįžtame į panašią stadiją. Manau, kad tai žmonijos kelionės atspindys: nuo vaiko iki tėvo ar motinos ir atgal į vaiko būseną. Tai nepaprasta idėja, pagerbianti šį ryšį, kažkokia nerašyta gyvenimo taisyklė – man ji nepaprastai graži ir ją pati atpažįstu savo kasdienybėje.
– Ar nemanote, kad šis principas šiuolaikinėse visuomenėse praranda savo aktualumą? Žmonės tampa labiau nepriklausomi, dažniau renkasi individualizmą, o ne šeimą.
– Taip, tai tiesa. Dirbdama prie šio projekto domėjausi įvairiausiais modeliais, kaip žmonės rūpnasi vienas kitu, atskirose pasaulio dalyse. Ne daug šalių, visuomenių, bendruomenių veikia išvien. Tačiau kai kuriose iš jų žmonės noriai padeda tiems, kuriems tuo metu reikia pagalbos.
Tai darydama galvoju ir apie savo tėvą. Kaip šeimai mums reikia daug pagalbos, ypač dėl to, kad mes gyvename skirtinguose miestuose. Ne visi gali prie to prisidėti. Taigi man visada buvo labai įdomu, kaip su tuo tvarkosi skirtingos šeimos. Dalis jų – rūpestį demencija sergančiais artimaisiais patiki sistemai.
Negaliu pamiršti Faros, kuri yra ir dukra, ir vieniša motina, vienintelė šeimos maitintoja. Tai – labai didelė atsakomybė. Ironiška, kad tėvukas Paulas turi ir daugiau vaikų, tačiau dėl bendruomenėje įsitvirtinusios stigmos, lydinčios demenciją, jie nusprendė atsitraukti, atsiriboti nuo jo.
Tačiau bendruomenė palengvina Faros dalią. Ji žino apie tėvuko Paulo negalią ir, jam pamiršus kelią namo, visuomet jį palydi. Taip Fara turi jai būtiną saugumo tinklą.
Dažnai visuomenėse, kurios yra labiau individualistinės, izoliuotos, prarandamas ryšys su šeima, bendruomene, kaimynais – tai liūdina, nes vienam nešti tą sunkį yra kur kas sudėtingiau.
– Save vadinate istorijų pasakotoja. Kaip ja tapote? Ar tai buvo kažkoks sąmoningas sprendimas ar tiesiog taip susidėliojo aplinkybės?
– Taip, pirma matau save kaip vizualių istorijų pasakotoją, o ne fotografę. Manau, kad mes visi pasakojame istorijas, tik darome tai skirtingais būdais. Vieni jas perduoda žodžiais, poezija, kiti – dažais ant drobės. Dar kažkas audžia kilimus, į kuriuos įpina žmonijos istorijos gijas. Yra tiek skirtingų kelių dalintis pasakojimais ir jie visi mane žavi.
Be to, tai vienas iš mūsų kaip žmonių instinktų. Mes kažką pasakojame, šokdami pagal dainas, saugodami visuotinę istoriją. Mano būdas – kurti vizualias istorijas ir man tai nepaprastai patinka. Aš nenoriu tiesiog parodyti to, kaip aš kažką matau. Aš noriu papasakoti istoriją, kuri turėtų daugybę sluoksnių ir perteiktų jausmus. Noriu pakviesti žiūrovą leistis su manimi į kelionę, kurioje jis galbūt patirs kažką, ko nebuvo patyręs anksčiau.
Aš noriu papasakoti istoriją taip, kaip aš ją matau. Manau, kad dažnai pasiklystame galvodami, kad turime atitikti kažkokias nustatytas normas. Tačiau kur kas svarbiau vertinti savo paties balsą, puoselėti jį.
Dėl šios priežasties, tikiu, kad fotografui labai svarbu atrasti autentišką savo balsą, braižą. Tai ką jis ar ji daro, būdinga tik jam ar jai, todėl būtina rasti laiko tuo pasigerėti, pasidžiaugti, nes tai – fotografų supergalia. Niekas kitas negali pamatyti pasaulio taip pat.
Prisimenu, kai gavau pirmąją savo užduotį žurnalui „The National Geographic“, iš karto puoliau vartyti žurnalų ir ieškoti, kaip turėtų atrodyti mano pasakojimas. Ir tada supratau – ne. Aš noriu papasakoti istoriją taip, kaip aš ją matau. Manau, kad dažnai pasiklystame galvodami, kad turime atitikti kažkokias nustatytas normas. Kur kas svarbiau vertinti savo paties balsą, puoselėti jį. Ir būtent tai padaro nuotraukas unikaliomis.
– Iš kur semiatės įkvėpimo ateities projektams? Gal galėtumėte pasidalinti, kaip jums gimsta naujos idėjps? Ar tiesiog einant gatve kažkas šauna galvon, ar tai yra ilgas ir sudėtingas procesas?
– Sakyčiau, kad būna ir taip, ir taip. Pasakojimai, kurių imuosi, kažkaip patys mane suranda. Kartais idėja iškyla iš pokalbių, būna, kažkas patraukia mano dėmesį. Tačiau idėjos vystymas trunka ilgai: aš įsitraukiu į paieškas, analizę, kurį laiką nešiojuosi pasakojimą savyje.
Kai pasakojame istorijas apie bendruomenes, kurioms nepriklausome, ar patirtis, su kuriomis nesusidūrėme, labai svarbu paskirti laiko tam, kad išgirstume, sužinotume. Tik tada galėsime dalintis ta istorija su kitais.
Pradėjusi savo projektą „Didžioji užmarštis“, jaučiausi sumišusi, net nežinojau, kur mano pasakojimo pradžia. Su laiku ir įgytomis žiniomis, jis evoliucionavo. Turiu pripažinti, kad man labai patinka tas laukimas, kol istorija išsiskleis, susitikimai, pokalbiai su žmonėmis, nuolatinės informacijos, detalių paieškos. Ir tada vieną dieną tu tiesiog supranti, kad viskas, tu jau pasiruošęs. Iki tol reikia ne kartą atsitraukti nuo savo pasakojimo, trumpam jį palikti, vėl sugrįžti.
Fotografai turi atvirai paklausti savęs, ką jiems iš tikrųjų reiškia istorijų pasakojimas, kaip vieną ar kitą istoriją jie nori pateikti pasauliui. Nuotraukos turi didelį emocinį krūvį, jos neabejotinai daro įtaką. Deja, mums ne visada pavyksta viską atlikti teisingai. Fotografai irgi daro klaidų, juk mes esame tik žmonės. Manau, kad labai svarbu vis grįžti į tą diskusiją su savimi, apsvarstyti savo darbo tikslą, įvertinti žmones, kuriuos fotografuojame. Jeigu gali tai padaryti, vadinasi, gali prieiti tašką, kuriame išsigryninsi tai, kas yra teisinga.
– Ar galite pasidalinti kokiais nors nutikimais, įsimintinais momentais, su kuriais susidūrėte dirbdama?
– Viena iš mano labiausiai mėgstamų akimirkų yra mano jau minėtas sekmadienio rytas Madagaskare, kai Paulo šeima ruošėsi į bažnyčią. Stebėjau, kaip visi rengiasi geriausiais drabužiais. Paulas išsitraukė savo gražųjį rudą kostiumą, buvo itin dėmesingas sagstydamasis sagas, o tada išdidžiai užsidėjo savo „Victoria Secret“ firminę skrybėlę.
Kai pradėjau dirbti prie šio projekto ir pamačiau sužeistus žmones, prastas sąlygas, kuriomis jie gyvena, kaip su jais elgiamasi, buvo labai sunku. Nešiojausi tuos vaizdus savyje dar ilgai.
– Iš kur gi jis ją gavo?
– Aš nežinau, bet jam ji nepaprastai patinka. Stovėjau ten ir man atrodė, kad visa ta scena truputį komiška, bet tuo pačiu labai miela ir nuostabi. Taip ir yra gyvenime: tokių akimirkų negali surežisuoti. Nemanau, kad mes galėtume sugalvoti kažką tokio fantastiško. Todėl gyvenimas visada randa, kaip nustebinti. Tą dieną aš daug juokiausi ir jaučiausi laiminga.
Tačiau ne visas mano darbas yra toks. Kai pradėjau dirbti prie šio projekto ir pamačiau sužeistus žmones, prastas sąlygas, kuriomis jie gyvena, kaip su jais elgiamasi, buvo labai sunku. Nešiojausi tuos vaizdus savyje dar ilgai. Mums, fotografams, dažnai būna sunku apdoroti tuos vaizdus. Tiesą sakant, kai kurios istorijos man tiesiog į šipulius sudaužė širdį. Tačiau tokia jau ta fotografija – ji leidžia pamatyti visą gyvenimo džiaugsmą ir jo grožį, bet tuo pačiu neleidžia išvengti širdgėlos, liūdesio. Pripažinkime, visi šie dalykai ir sudaro tai, ką reiškia būti žmogumi. O fotografai visą laiką išlieka pažeidžiami visų tai apimančių formų. Tai vienu metu ir labai sunku, ir nepakartojama.
– Ar galėtumėte pasidalinti, prie ko dirbate šiuo metu? Koks tai projektas?
– Toliau plėtoju savo projektą „Didžioji užmarštis“. Nusprendžiau nukreipti objektyvą į savo pačios šeimą. Noriu sukurti ypatingą pasakojimą apie savo tėvą. Iš tiesų, jis buvo nacionalinės Pietų Afrikos žvalgybos agentas. Jis dirbo šnipu, todėl mes beveik nieko nežinojome apie tikrąjį jo gyvenimą. Kuo toliau, tuo turiu stipresnį norą daugiau išgirsti apie tai, koks jis buvo, kai dirbo agentu, kokia buvo ta tapatybė, kurią jis buvo prisiėmęs sau. Kai jam buvo diagnozuota demencija, visi šeimoje pajutome, kad turime paskubėti apie tai jo paklausti, kol jis dar gali į tokius klausimus atsakyti.
-
Šie kadrai pakeitė pasaulį: dešimt įtakingiausių visų laikų „World Press Photo“ nuotraukų
-
„World Press Photo“ testas: ar atsakysite į 9 klausimus?
-
Penkios „World Press Photo“ metų nuotraukos: kokias istorijas fotografai paliko už kadro?
-
„World Press Photo“ nepaliks abejingų: kuo šiemet ypatinga paroda ir ką būtina išvysti?
-
Vilniuje atidaryta prestižinė „World Press Photo“ paroda: garbūs svečiai ir kitoks žvilgsnis į įvykius
-
Geriausi pasaulio fotožurnalistikos kadrai – naujoje „World Press Photo“ parodoje Vilniuje
-
Žurnalistai karo akivaizdoje: stebėtojai ar teisingumo ieškotojai?
-
Areštai, baimė ir cenzūra: „World Press Photo“ žurnalistai atskleidė darbo kare užkulisius
Po truputį ėmiausi šio projekto, bet jau dabar matau, kad tai viena iš sunkiausių užduočių, kurių man kada nors teko imtis. Tai nepaprastai intymu ir asmeniška. Tačiau kaip fotografė jaučiu, kad jau pribrendo laikas tai padaryti. Aš tiek kartų kreipiau savo objektyvą į kitus, bet dabar turiu apversti jį ir atsukti į save.
„World press photo“ paroda atvira lankytojams bus nuo lapkričio 15 d. iki gruodžio 6 d. Vilniuje, „Cyber City“ technologijų miestelyje, adresu Švitrigailos g. 36, Vilnius.
Parodos darbo laikas:
Ketvirtadieniais: 18.00 - 21.00
Penktadieniais: 18.00 - 21.00
Šeštadieniais: 10.00 - 21.00
Sekmadieniais: 10.00 - 21.00
Bilietus įsigyti galite kakava.lt.
Parodos partneriai: Tesonet, Nyderlandų ambasada, kava L'OR, the Baltic Sotheby's.
