V.Barkauskas sako, jog šio projekto atsiradimas – tikras atsitiktinumas. Apie jį ir kalbamės su kompozitoriumi, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytoju V.Barkausku.
– Kaip gimė mintis sujungti moksleivius ir būsimus pedagogus dėl šio projekto?
– Atsitiktinai. Bet tas atsitiktinumas labai šaunus, nes pirmąją operos dalį pastatė Antakalnio progimnazijos moksleiviai, kurių muzikos mokytoja buvo LEU studentė. Mane pakvietė ten pasižiūrėti. Tada kilo mintis, kodėl gi moksleiviams neateiti į universitetą ir neparodyti pirmosios operos dalies, o mes parodysime antrąją.
Dėstytojas ir studentas nėra skirtingos pakopos. Mes bendraujame kolegiškai. Be abejonės, turi būti pagarba, tačiau draugiškumo, supratimo ir tolerancijos aš labai siekiu.
Mane nustebino, kaip tokie maži vaikučiai sugebėjo pastatyti šią operą. Tai pakankamai sudėtinga. Sujungus abi dalis, išeina toks gražus ratas. Mūsų auklėtiniai, gavę čia žinių, įvairiausių impulsų, stato veikalų (pavyzdžiui, operos) vaikams ten, kur dirba. O kartu su studentais mes tarsi parodome jau rimtesnį darbą – antrąją operos dalį, gražiai sujungiame moksleivius, studentus, būsimus muzikos mokytojus, ir išeina labai gražus ryšys – galime vieni iš kitų pasimokyti.
– Kas pasakojama kūrinyje?
– Apie šias dienas, virtualųjį pasaulį, kuriame gyvena muzikiniai garsai. Jeigu yra virtualusis pasaulis, tai jame gyvena ir virusas. Jo vardas – Gripinas. Šis virusas nuolat kenkia muzikiniams garsams.
– Tai pagrindinis veikėjas yra blogas?
– Pagrindinių veikėjų yra daug: septyni garsai, muzikos mokytoja, kuri yra viena iš svarbesnių veikėjų, šių dienų mokytoja. Virtuali programa, kuri kažkaip randa galimybę keliauti, kviečia visus žiūrovus. Visas veiksmas tarsi nusikelia į virtualųjį pasaulį. Ir internetas ten yra, kaip paštininkas. Abu tie veikalai yra edukaciniai, skirti supažindinti žiūrovą su tuo, kas yra garsai, koks jų charakteris, vaidmuo muzikinėje sistemoje, kas yra muzikinė improvizacija, ritmas? Antra dalis daugiau orientuota į ritmą, šokį.
– O kaip Jums kilo mintis sukurti šią operų dilogiją?
– Iš dangaus turbūt... Tiesiog norėjau parašyti šiuolaikiškos tematikos operą, kuri būtų ir pažintis su pačia muzika. Nenorėjau kurti įprastų veikėjų. Vaikams reikia kurti grybukų, vabaliukų.
– Kokio amžiaus žiūrovui skirtas šis kūrinys?
Dažnai apie gyvenimą pakalbame. Nesvetimos ir tokios temos.
– Kūrinys skirtas tiems, kurie jau domisi garsais, muzika. Tiems, kurie bando suprasti, kas yra Do, Re, Mi, pavyzdžiui, mokyklinio amžiaus vaikams. Nors, jeigu atvestumėte kokį ikimokyklinuką, manau, jam vis tiek turėtų patikti, nes personažai yra įdomūs.
– Nuo kada Jūs pradėjote „draugauti“ su muzika?
– Gimiau muzikų šeimoje, tai muzika mano gyvenime yra nuo pat kūdikystės. Tėtis – kompozitorius, mama – muzikologė. Kai man buvo 3 ar 4 metai, pamenu, kad aš jau improvizavau, sėdėjau prie instrumento.
– Ir nuo vaikystės Jūsų karjeros kelias jau buvo aiškus?
– Nevisai. Aš galvojau ir į dailę pereiti kažkuriuo metu. Tačiau dailės aš ir dabar nepamirštu. Beje, neseniai išleistoje mano metodinėje priemonėje, viršeliui panaudojau savo dailės kūrinį. Šioje operoje naudojamos dekoracijos, vaizdinė medžiaga yra mano, nes nenorėjau varginti kitų.
– O kaip žiūrovai gali patekti į šį operų dilogijos pastatymą Lietuvos edukologijos universitete?
– Tai – edukacinis projektas, todėl durys atviros visiems. Jei salėje sutilps visi žiūrovai, žinoma.
Tie, kas tikrai abejoja, dingsta pirmame kurse. Tačiau tai normalus reiškinys visuose universitetuose.
– Jūs esate dėstytojas, bet ko jus išmoko studentai?
– Labai daug. Pirmiausia gero ryšio su studentais. Nereikia pamiršti, kad ir patys kažkada buvome studentai, todėl žinome, kokie buvo mūsų norai, viltys ir pamąstymai. Aš tą puikiai prisimenu. Viską matau jų akimis, bandau ir save pamatyti. Tad randame bendrą kalbą.
Dėstytojas ir studentas nėra skirtingos pakopos. Mes bendraujame kolegiškai. Be abejonės, turi būti pagarba, tačiau draugiškumo, supratimo ir tolerancijos aš labai siekiu. Ko dar išmoko? Keičiasi laikotarpis, dabar karta visiškai kitokia. Kuo jie gyvena? Koks jų mąstymas? Kokie gebėjimai?
Man tai visada yra įdomu. Kreipiu į tai dėmesį, todėl bandau pakreipti ir savo paskaitų tematiką. Kartais labai atvirai pakalbame su studentais ir paskaitų metu. Aš nemėgstu tradicinių paskaitų, kai yra kažkas skaitoma, o jie žino, kas bus. Labai mėgstu netikėtus klausimus arba šiaip kokius nors pasamprotavimus.
Dažnai apie gyvenimą pakalbame. Nesvetimos ir tokios temos. Tačiau, žinoma, reikia spėti padaryti tai, kas priklauso, bet kai kada bendražmogiškos temos tampa daug svarbesnės už teorinį elementarų dalyką. Visų pirma aš visada klausiu naujų studentų: ko jūs čia būdami siekiate?
Aišku, pradžioje jie sako, jog nori harmonijos. Kai klausi, ar tik harmonijos, tai atsako, kad nori ir diplomo, dar kažko... Pradedame lupti tą svogūną, o jo giluma – begalinė. Iki pačio žmogiškumo prieiname. Studentai visada gali į mane kreiptis bet kokiomis temomis.
– Kiek iš Jūsų studentų mato savo kelią kaip muzikos pedagogo?
– Siekiame, kad jie visi tokį kelią matytų. Toks yra jų stojimo tikslas. Būtų gaila, jeigu būtų kitaip, nes tai didelės ir gražios ne mano vieno, bet ir kitų dėstytojų pastangos. Gal kai kurie ir įstoja abejodami, bet čia jie pradeda nebeabejoti.
Man patinka matyti, kaip tie studentai užsidegę. Man tai yra savotiškas prasmingumas. Labai norisi juos palaikyti, nenuvilti. Stengiuosi tiek, kiek galiu.
Tie, kas tikrai abejoja, dingsta pirmame kurse. Tačiau tai normalus reiškinys visuose universitetuose. Bet tie, kurie čia lieka, vėliau vienaip ar kitaip užsidega. Po tokių operų pastatymų aš tikrai stebiuosi – pirmas antras kursas dalyvauja kaip solistai. Jie taip užsidegę, kad man ramybės neduoda net laisvalaikiu. Pavyzdžiui, kai man visiškai laisva diena, einu su jais dirbti, nes jie nori repetuoti.
– Tai ir savo laisvą laiką dėl studentų aukojate?
– Tai žinoma. Juo labiau, kad šis kūrinys yra mano. Aš jo tikrai savaime negaliu užleisti. Ir atiduodu daug savo laisvo asmeninio laiko. Dabar žmona pyksta, nes visai nemato manęs namuose. Man patinka matyti, kaip tie studentai užsidegę. Man tai yra savotiškas prasmingumas. Labai norisi juos palaikyti, nenuvilti. Stengiuosi tiek, kiek galiu.
– Kaip manote, tam, kad būtum geras pedagogas, reikalingas pašaukimas ar puikios techninės žinios?
– Turi būti viskas kartu. Teorinės žinios turi būti tam, kad tu būtum įdomus ir pasakytum daugiau nei vadovėlis. Mes ne vien tie, kurie konspektuoja arba sako esminius dalykus. To neužtenka. Kai man buvo pasiūlyta pradėti pedagoginę veiklą, galvojau, jog man, kaip kūrėjui, užteks tik kūrybos.
Bet kiek daug naudos davė pedagoginė veikla. Juk tai – nuolatinė galimybė tobulėti. Tu matai, kad yra daug įvairiausių naujovių, dalykų, jog nebūtum studentams nuobodus. Gyvenimo kaita vis verčia tave patį tobulėti ir eiti pirmyn. Tai – savotiškai geras variklis, kad nesėdėtum vietoje. O visų pirma aš neįsivaizduoju pedagogo, kuris išmanytų tik techniką.
Bet kiek daug naudos davė pedagoginė veikla. Juk tai – nuolatinė galimybė tobulėti. Tu matai, kad yra daug įvairiausių naujovių, dalykų, jog nebūtum studentams nuobodus.
Tai turi būti geranoriškas, įdomus žmogus, kuris gerai suprastų studentus, jų psichologiją, mokėtų su jais bendrauti. Tai – didelis raktas. Jeigu kas to neišnaudoja, tai labai gaila. Tada ir studentai kitaip atsiliepia apie tokį pedagogą. Aš iš savo mokyklos laikų atsimenu: dalykas gali būti neįdomus, bet mokytojo žmogiškumas, tolerantiškumas, mokėjimas sudominti gali uždegti. Labai priklauso nuo žmogaus.
– Taigi svarbu sudominti...
– Sudominti, būti geranoriškam, supratingam. Jeigu ir suklysti, tai nebijoti to pripažinti. Sakai, ką pats žinai, ką sugebi, ką tu dar padarysi. Neturi būti tokios distancija, kad čia, pavyzdžiui, yra dėstytojai, profesoriai, o čia – studentai, kurie nieko neišmano. Jie išmanyti, mąstyti gali labai įdomiai. Jiems galbūt tik trūksta žinių ar dar kažko.
– Turbūt girdėjote sklandančius mitus, jog į Lietuvos edukologijos universitetą stoja studentai su labai žemais balais. Kaip manote, ar muzikas turi gerai išmanyti visas disciplinas?
– Aišku, kad svarbiausia muzikiniai dalykai. Manoma, jog čia stoja silpnesni... Aš manau, jog į visus universitetus įstoja silpnų ir stiprių studentų. Tai nėra keistas reiškinys. Neabejoju, kad universiteto lygis kyla. Tai rodo vien tas faktas, kad mūsų katedroje lankosi dėstytojų ir profesorių iš įvairiausių pasaulio šalių: Jungtinių Amerikos Valstijų, Švedijos. Jie labai gražiai atsiliepia apie LEU, visko klausinėja, nepaleidžia manęs.
Aš ir studentams sakau, kad negalvotų, jog, išvažiavę kažkur į užsienį ar nuėję į kitą universitetą, ras kažką geriau. Mūsų aukštoji mokykla yra gera. Mes stengiamės kuo įvairiau, plačiau, profesionaliau ir kūrybiškiau paruošti mūsų būsimuosius mokytojus. Aš nemanau, kad iš universiteto jie išeina menko lygio, nors gyvenimas yra toks, kad visko gali pasitaikyti. Bet pagal kažkokias išimtis mes nesprendžiame dėl bendro lygio. Didžioji dalis studentų, kurie išeina, yra tikrai aukšto lygio.
