L.Katkaus teigimu, su sprendimu nesutinka nei jis, nei Thomo Manno kultūros centro kuratorija ir organizacija: „Mes esame už lygias teises ir matome, kad Lietuvoje šios problemos labai aktualios. Paminėčiau kelias, su kuriomis mano aplinkos žmonėms tenka arba teko susidurti. Tarkim, vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimo problemos, moterų darbo sąlygos, susijusios su gimdymu, vaiko auginimu ir grįžimu į darbą. Ir jūs sutiksite, kad problemų yra daug ir labai rimtų, nes tai liečia darbinį gyvenimą bei ateitį. Todėl esame gerokai nustebę, kad Lygių teisių kontrolierius atkreipė dėmesį į labai specifinį klausimą.“
Pasak pašnekovo, „ironija ta“, kad organizuojamame festivalyje didesnį dalyvių skaičių sudaro brandesnio amžiaus menininkai ir intelektualai. Dėl šių priežasčių festivalio organizatoriai ieškojo būdų, kaip į renginį pritraukti daugiau jaunimo.
Vis tik K.Čepas teigia, kad kaip ir įsidarbinant, taip ir kultūrinėje veikloje turi būti sudaromos galimybės dalyvauti bet kokio amžiaus žmonėms: „Lygių galimybių įstatymas yra labai aiškus – amžiaus kriterijai gali būti pateisinami tik įstatymo forma.“
Anot jo, rašytojo patirtis nėra susijusi su jo amžiumi, o jei konkursas skirtas tam, kad pritrauktų naujų auditoriją, „ir vyresnio amžiaus žmonės gali debiutuoti ir pateikti savo kūrinius.“
L.Katkus pateikė užsienio pavyzdžius, bet Lietuvoje įstatymai – kitokie
Kaip vieną iš argumentų L.Katkus pateikė Lietuvoje ir užsienyje vykdomų veiklų pavyzdžius, kai amžiaus apribojimas nesudaro problemų. Pašnekovo nuomone, Lygių teisių kontrolieriaus „raštas <...> rodo nedidelį pasaulinės praktikos bei meno, kultūros specifikos išmanymą“.
L.Katkus sakė, kad visame pasaulyje egzistuoja amžiaus pagrindu organizuojamų konkursų, rezidencijų bei tokiomis pat aplinkybėmis skiriamų stipendijų ir premijų. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia atvejį, kai pats dalyvavo „Akademie Schloss Solitude“ – menininkų programoje Pietų Vokietijoje. „Ten aiškiai buvo parašyta, kad gali kreiptis tik žmonės iki 40 metų. Nemanau, kad Vokietijos lygių teisių sergėtojai, kurie yra daug aktyvesni nei Lietuvoje, būtų šį dalyką praleidę pro akis“, – teigė jis.
K.Čepas sako, kad šiuo atveju reikėtų lyginti Lietuvos įstatymus su kitų valstybių įstatymais. Anot jo, galbūt kitose valstybėse „nėra numatyta apsauga nuo diskriminacijos amžiaus pagrindu paslaugų teikimo srityje“.
Pavyzdžiai Lietuvoje
L.Katkus taip pat pateikia ir pavyzdžius Lietuvoje: „Galima vardinti ir vardinti. Yra premijos menininkams, išleidusiems romaną iki 40 metų. Lietuvoje vyksta Jaunųjų filologų konkursas, kuriame dalyvauja moksleiviai. Leidykla „Baltos lankos“ bei rašytoja Kristina Sabaliauskaitė organizuoja esė konkursą, skirtą besimokantiems vyresnėse klasėse. Klausimas, ar šie konkursai – kiti Lygių teisių kontrolieriaus taikiniai?“, – tęsė L.Katkus.
Komentuodamas Jaunųjų filologų konkursą K.Čepas sako, kad moksleivių atvejis yra kitoks, nes už tai atsakingas Vaiko teisių apsaugos kontrolierius. „Kiekvienu atveju mes turime įvertinti įvairias aplinkybes ir atlikti tyrimą“, – sakė jis.
L.Katkaus teigimu, Lietuvoje taip pat yra daugybė žiniasklaidos priemonių, kuriose kūryba gali būti priimama be jokio amžiaus apribojimo. Jo manymu, teigti, jog vyresnio amžiaus kūrėjai neturi kur publikuotis – netiesa.
Ar tiesa, kad vyresnio amžiaus pradedantys kūrėjai diskriminuojami?
Tęsdamas kalbą L.Katkus 15min pažymi, kad „žmonės savo gabumus atranda jaunystėje“ ir tai Lietuvoje nėra deramai skatinama. „Šis konkursas kaip tik stengiasi ištraukti jaunuosius eseistus, paskatinti rašyti, suteikti tam tikrą viešumą, kas bendroje kultūrinėje perspektyvoje tiesiog pranyksta. Galiausiai, 40 ar 50 metų autoriaus tekstai priklauso kitai kategorijai nei 18-ečio. Juos vienija tam tikra kartos patirtis ir tam tikros jiems svarbios temos“, – sakė jis.
Tačiau konkurso metu asmuo gauna ne tik publikaciją leidinyje. Jo kūrybą skaito ir vertina profesionalai. Ar, L.Katkaus manymu, vyresnio amžiaus kūrėjai Lietuvoje turi tokias pačias galimybes?
Jis pateikia kelis argumentus: „Pirma – daugelyje literatūros leidinių taip pat teikiamos premijos už geriausius kūrinius, tad konkursai tikrai egzistuoja. Antra – mielai sveikinčiau kito esė konkurso atsiradimą, kuris būtų prieinamas visiems arba tik vyresnio amžiaus žmonėms. Kitaip tariant, nesuprantu, kodėl partikuliari mūsų kultūros centro iniciatyva prilyginama valstybinės reikšmės iniciatyvai ir, užuot ją palaikius, bandoma ją performuoti ir panaikinti jos esminį tikslą. Lygiai taip pat kiti kultūros centrai ir pati Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba galėtų daryti esė konkursą, kuriame dalyvautų žmonės virš 40 metų. Nesuprantu, kodėl iš Lietuvoje savarankiškai veikiančio kultūros subjekto atimama teisė ir laisvė rinktis.“
Paklausus kaip K.Čepas vertina visą konkursų lauką, jis atsako: „Visos konkursų aplinkos ir padėties negaliu įvertinti. Todėl norėčiau apsiriboti tik klausimais apie šį tyrimą.“
„Gavus daugiau informacijos, taip pat bus pradėti tyrimai“
K.Čepui pateikus kitų konkursų pavyzdžius (pvz., Jaunojo tapytojo prizą), jis atsako, kad „tokia informacija iki jų neatėjo“.
„O kaip tokia informacija iki mūsų gali ateiti? Tai bet koks asmuo gali pateikti informaciją, įžvelgęs tam tikrus diskriminavimo požymius. O mes atsižvelgę, ar tai – kontrolieriaus kompetencija, pradėsime tyrimą ir vertinsime, ar tai yra diskriminacija.
Gavus daugiau informacijos, taip pat bus pradėti tyrimai. Mes tikrai neišskiriame kažkokių subjektų savo noru. Gavome informaciją dėl Thomo Manno kultūros centro organizuojamo konkurso, todėl tyrimas ir buvo atliktas dėl jų <...>“
Kaip tik neseniai buvo pateiktas skundas dėl kino menininkų, kuriems buvo teikiamos tam tikros išmokos, tačiau gavau Kultūros ministerijos teisės aktą, kuriame buvo numatytas amžiaus kriterijus. Tik ką neseniai buvo priimtas sprendimas, kuriame nustatyta diskriminacija ir siūloma pakeisti teisės aktą“, – pridūrė jis.
Kodėl tyrimas buvo pradėtas dabar?
Panašus atvejis atsitiko ir su Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamu Pirmosios knygos konkursu, tačiau aną kartą tyrimas buvo pradėtas skundo pagrindu. Šį kartą – Lygių galimybių kontrolieriaus iniciatyva. Kodėl?
K.Čepas sako, jog viena iš priežasčių, kodėl tyrimas buvo pradėtas institucijos iniciatyva, buvo viešumoje pastebėta informacija. „Lygių galimybių kontrolierius turi teisę pradėti tyrimus savo iniciatyva, jeigu iš viešai skleidžiamos informacijos pamato pažeidimo požymius. Šiuo atveju [jie] buvo įžvelgti ir tyrimas buvo pradėtas.
Pačioje informacijoje buvo nurodytas amžiaus kriterijus – kokia konkreti amžiaus grupė gali dalyvauti organizuojamame konkurse.“
Teigia, kad esė konkurso rengimas – paslauga
Lygių galimybių kontrolieriaus sprendime rašoma: „Centras visų pirma pažymi, kad esė konkursas nėra „prekė, paslauga ar gaminys“, bet „edukacinė priemonė“, skirta konkrečiai amžiaus tikslinei grupei, „jos kūrybinių potencijų atskleidimui“. Pažymėtina, kad, pagal tarptautinę (Nicos) prekių ir paslaugų klasifikaciją, pramoginių ar mokomųjų konkursų rengimo veikla yra įtrauka į paslaugų sąrašą <...>. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad esė konkurso, kurį Centras apibūdina kaip edukacinę priemonę, organizavimas laikytinas paslauga.“
Šiuo pagrindu Tomo Manno centro organizuojamo konkurso amžiaus nuostatai turėtų būti pakeisti.
Komentuodamas šią situaciją L.Katkus sako: „Labai sunku kažką pasakyti klausimu, ar tai yra paslauga, ar ne paslauga pagal kažkokias klasifikacijas. Manau, kad pirmiausia turėtų veikti sveikas protas. Kyla klausimas, ar reikėtų šį konkursą klasifikuoti kaip paslaugą, ar ne paslaugą, ar tiesiog leisti jam vykti? Kontrolieriaus institucija pasaulinę praktiką, meninę bei edukacinę specifiką išmano prastai bei vadovaujasi teisiniu formalizmu.“
L.Katkaus minėtą „teisinį formalizą“, jo nuomone, rodo kita sprendimo citata:
„Reikia suprasti, kad norėdami įvesti tam tikrą amžiaus ribą, mes turėtume kreiptis į Seimą, kad jis priimtų specialų įstatymą esė konkursui? Man atrodo, kad tai yra neadekvatu“, – teigė L.Katkus.
K.Čepas sako, kad nuostatai dėl amžiaus būtų teisėti, jeigu jie būtų numatyti įstatymu: „Pavyzdžiui, kad gali būti organizuojami kultūriniai konkursai į skirtingas amžiaus kategorijas. Nesant tokio įstatymo, mes negalime [to] pateisinti.“
Tačiau, ar K.Čepas nemano, jog tai – pernelyg formalistiška? „Juk negalima tiesiog netaikyti įstatymo. Juk [tai] – privalomo pobūdžio teisės aktas. Dėl to, kad galbūt yra didesnių problemų, tai neužkerta kelio nagrinėti ir kitų klausimų.“
