Meno kūrėjo statusas garantuoja Lietuvoje gerovę?
Renginys buvo pradėtas „Ateities visuomenės instituto“ direktorės dr. Erikos Godlevskos pranešimu. Jos teigimu, pagrindinė Gerovės valstybės funkcija – „suteikti socialinį saugumą ir galimybes ekonominiam stabilumui“.
Ji pažymėjo, kad esama daug sričių – sveikatos, valstybės įvaizdžio, kultūros, ekonomikos ir inovacijų, švietimo – prie kurių kūrėjai stipriai prisideda. Pagrindinis jos iškeltas klausimas buvo: „O kaip valstybė sukuria gerovę menininkui?“
Rekomenduočiau numatyti kultūros politikos dokumentų analizę ir atkreipti dėmesį, jog neturime pakankamai duomenų, kokia menininkų padėtis.
„Ministras Mindaugas Kvietkauskas minėjo kultūros politikos strategiją. Bet norėčiau atkreipti dėmesį, jog profesionali menininko veikla nei valstybės vizijoje, nei kultūros politikos dokumentuose nėra apibrėžiama kaip vertybė, – teigė E.Godlevska. – Iš tiesų, tai yra tik valstybės politikos klausimas, kiek jis turėtų prisidėti bei kiek valstybė turėtų rūpintis jo gerove.“
„Todėl, formuojant Vyriausybės programą, rekomenduočiau numatyti kultūros politikos dokumentų analizę ir atkreipti dėmesį, jog neturime pakankamai duomenų, kokia menininkų padėtis“, – išryškino kalbėtoja.
„Kultūros lauke matome kūrėją, kuris dirba valstybės institucijoje, rinkoje, kuris turi menininko statusą, ir kūrėją, kuris dirba rinkoje. Tad kyla klausimas, ką suteikia meno kūrėjo statusas Lietuvoje? Ar jis iš tiesų yra gerovės garantija?“
Kandidatas į kultūros ministrus Simonas Kairys komentavo: „Į menininką pats požiūris turėtų būti kitoks, ne tik kaip asmenį, kuriam reikalinga parama. Reikėtų jį pasitelkti sprendžiant socialines problemas. Tai mes esame fiksavę juodraštiniame variante, kalbant apie Vyriausybės programos sudarymą.“
„Klausimai nėra vienareikšmiškai atsakomi, nes žinomi skirtumai tarp kartų. Pavyzdžiui, jauni menininkai rezervuotai žiūri į priklausymą sąjungoms, menininko kūrėjo statusą. Čia reikėtų gilesnės analizės, tad ir man būtų neatsakinga kalbėti apie labai konkrečius sprendimus – reikės diskusijos su visu kultūros lauku.
Leidžiantis toliau į tokius dalykus, pavyzdžiui, kūrybinę prastovą, tai taip pat tam tikri dalykai, kur daug žalos turi patirti, kad galėtum kreiptis“, – teigė jis.
S.Kairys pozityviai vertino ir Lietuvos kultūros tarybos veiklą: „Į tą pačią kultūros tarybą galėjo pretenduoti žmonės, kurie nebūtinai turėjo menininko statusą.“
Diskusijos moderatorius, „LRT Klasikos“ vadovas Julijus Grickevičius iškėlė klausimą apie meno kūrėjų socialinės apsaugos mechanizmo sistemą. Anot jo, vieni ją kritikuoja dėl biurokratiškumo, kiti sako, jog nors ji ir netobula, tai vis tiek sistema.
Klausimui atsakyti buvo deleguotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovas Jonas Staselis.
Kultūros laukas sukuria nuo 4 iki 5 proc. BVP, kai tuo metu valstybė grąžina ne tik meno kūrėjams, bet visam kultūros laukui apie 0,7 proc.
„Mūsų asociacija atstovauja keturiems iš penkių, turinčių meno kūrėjo statusą. Iš viso apie 4400 narių. Manau, kad tai pradžia ir galimybė. Nereikia nieko ginti, nes kol kas karo nėra. Bet reikia suteikti ramybės ženklą, kad meno kūrėjai turi būti suvokiami, kaip pridėtinę vertę kuriantys asmenys.
„Kalbėkime ne apie paramą, bet finansavimą ir grąžą. Skaičiuojama, kad kultūros laukas sukuria nuo 4 iki 5 proc. BVP, kai tuo metu valstybė grąžina ne tik meno kūrėjams, bet visam kultūros laukui apie 0,7 proc. Čia kalbu ne apie įsivaizduojamą paramą, prastovas, o apie sisteminius dalykus“, – pažymėjo J.Staselis.
Jo nuomone, meno kūrėjo statusas reikalingas, nes jis sukuria saugumo jausmą: „Jeigu atsidursi gatvėje, tu bent žinai, kad tave priims į ligoninę ar polikliniką. Vadinasi, tą PSD mokestį valstybė kompensuoja.“
„Jaunimas iš esmės nelabai linkęs asocijuotis. Be to, tai nesusiję su statuso klausimu. Nepaisant to, į didžiąją dalį kūrybinių sąjungų kas mėnesį stoja jauni žmonės“, – teigė J.Staselis.
Ar sudėtinga gauti meno kūrėjo statusą? J.Staselio teigimu, šį statusą gauti nėra sudėtinga. Tą tereikia padaryti vieną kartą gyvenime ir „nieko papildomai įrodinėti nereikia“. Jį galima gauti per kūrybines asociacijas, tiesiogiai kreipiantis į Kultūros ministeriją.
Jis pasakojo, kad Kultūros ministerija kažkada norėjo įvesti šio statuso atnaujinimus kas penkerius metus. „Bet įsivaizduokite, jeigu iš garbių mūsų kūrėjų, kurie, ko gero, jau nebekurs, sugalvosime atimti šį statusą. Jis per penkerius metus nieko nesukūrė...“, – svarstė J.Staselis.
AGATA direktoriaus pavaduotoja Martyna Gudaitė-Gulbinienė kalbėjo apie problemas, kurias teko pripažinti COVID-19 laikotarpiu.
„Turėdami sąrašą, mes nematome daugiau nei pusės žmonių, nes jiems išmokų niekada nereikėjo, o ekstremali gyvenimo situacija ištiko netikėtai. Todėl reikėjo atsigręžti į savarankiškai gyvenančius, kurie gyveno iš įvairių kūrybinių veiklų, bet neturėjo meno kūrėjo statuso. Tad teko liberalizuoti Lietuvos kultūros tarybos, kūrybinių stipendijų mechanizmus, akcentuojant, kad tai ne tik menininkams“, – kalbėjo M.Gudaitė-Gulbinienė.
Nors menininkai ir nebelipa į sceną, jų kūriniai vartojami plačiai ir aktyviai.
„Netekę galimybės dalyvauti posėdžiuose dėl didesnių politinių tikslų, sėdome dirbti, kad nei vienas išmokėti skirtas euras neužsilaikytų sąskaitoje ilgiau negu būtina. Baiginėdami šiuos metus ir žiūrėdami į ateinančius, stengsimės, kad tai ir toliau galėtume daryti taip pat aktyviai – ne tik du, bet ir daugiau kartų per metus.
Toliau kalbėsimės su naująja Kultūros ministerijos komanda apie tai, kokiais būdais galėtume stiprinti kūrėjų bendruomenės pozicijas gaunant pasyvias pajamas. Nors menininkai ir nebelipa į sceną, jų kūriniai vartojami plačiai ir aktyviai“, – teigė M.Gudaitė-Gulbinienė.
Moderatorius priminė, jog dėl pandemijos stipendijų buvo išdalinta 5 kartus daugiau, o stipendijų kiekiu – 10 kartų daugiau. Jis domėjosi, kas trukdė ir anksčiau mobilizuotis ir atsigręžti į kūrybos žmones?
Atsakė Lietuvos kultūros tarybos administracijos direktorius Mindaugas Bundza:
„Nepasakyčiau, kad kažkas trukdė, nes mes visada laukėme kūrėjų poreikio. Akivaizdu, kad atėjus pandemijai, visi pradėjo žiūrėti, kur kas gali padėti. Kultūros taryba laukė kolegų. Mes menininko statuso nereikalavome, nes kultūros bendruomenę suprantame plačiau.“
Turime daug duomenų apie sektorių. Bet dabar reikia daugiau pajėgų ir bendruomenės susitelkimo juos peržiūrėti.
„Manau, kad jau dabar per šiuos metus nebevaikštome aklai kambaryje. Man atrodo, kad palaipsniui pereiname į kitą situaciją, kai galime pasakyti, jog turime daug duomenų apie sektorių. Bet dabar reikia daugiau pajėgų ir bendruomenės susitelkimo juos peržiūrėti“, – teigė jis.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė komentavo tarptautines karjeras pasiekusių menininkų situaciją, pensijas ir kitas problemas, kurias pandemija iškėlė į paviršių.
„Jų situacija lygiai tokia pat bloga, kaip ir visų kitų“, – teigė menininkė. Ji pasakojo, kad dauguma kolektyvo kūrėjų atsisakė paduoti prašymus pajamoms gauti. Jų motyvacija buvo „vieningas pamąstymas“ – „jaunimui ir kitiems yra taip blogai, kad mes nesijautėme turintys moralinę teisę kreiptis ir semti puodelį iš to bendro puodo, kuriame nėra daug“.
Niekas negalvoja, kad gausiu pensiją ir iš jos išgyvensiu.
„Vis dėlto, tai neišsprendė klausimo, kad šiems žmonėms buvo blogai. Be to, nėra pasitikėjimo ir tikėjimo, kad visiems užteks.
„Antra bėda, kurią pastebėjome – tai jaunimas. Jie neturėjo išvis sverto, kaip galintys dalyvauti, kol neatsivėrė durys. Bet pašalpos, kurias jie gavo, vis tiek neleido net ir pusiau normaliai išgyventi“, – pasakojo režisierė.
D.Ibelhauptaitė teigė, kad finansavimas, pandemijos metu gautas iš Kultūros tarybos, jiems labai padėjo.
Kalbėdama apie artėjančias daug pasiekusių menininkų pensijas, kalbėtoja sakė, kad jos požiūris bus šokiruojantis: „Niekas negalvoja, kad gausiu pensiją ir iš jos išgyvensiu. Galbūt todėl, kad matėme prieš tai gyvenusios kartos labai dideles problemas. Todėl visi, kas gali – taupo, stengiasi investuoti į nekilnojamą turtą arba dalykus, kurie nedings ir turės vertės. Mano karta su pensijomis draugauja prastai. Kai kas turi privačias pensijas ir deda į kažkokius fondus. Manau, kad ateina didelė problema.“
Situaciją komentavo ir kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Lina Lapelytė.
„Aš esu kompozitorių sąjungos narė, bet nesu tikra, ar turiu menininko statusą. Kultūros tarybos finansavimą asmeniškai pati esu gavusi stipendijų pavidalu. Netgi pandemijos metu esu gavusi vieną“, – pateikė kontekstą ji.
Aš visada esu priklausoma nuo kitų institucijų, nors su tam tikro dydžio biudžetais menininkas gali susitvarkyti pats.
Savo kalba L.Lapelytė akcentavo buvimo individualiu menininku problemą. Panašu, jog, būdama savarankiška, ji negali kreiptis finansavimo dėl konkretaus projekto. Tokiu atveju reikia kreiptis į organizacijas. „Aš visada esu priklausoma nuo kitų institucijų, nors su tam tikro dydžio biudžetais menininkas gali susitvarkyti pats“, – sakė ji.
„Kiek yra buvę apklausų, aš jaučiu ir suprantu, kad gal iki galo institucijoms, kurios bando padėti, nėra suprantama, koks tas menininkas, ką jis padaro. Menas kuriamas lėtai ir nebūtinai duoda rezultatų. Vis dėlto, menininkas ir organizacijos nėra tas pats dalykas. Kartais jis veikia pats vienas. Šiuos dalykus svarbu atskirti. Pagrindinė mano mintis – svarbu į menininką žiūrėti kaip į individualų asmenį“, – tęsė kompozitorė.
L.Lapelytė taip pat siūlo atkreipti dėmesį į smulkius biurokratinius dalykus. „Vietoj to, kad rašyčiau operą, turiu tris dienas vargti su paraiška“, – teigė ji. Menininkė pabrėžia, kad problema vis tik ne pačiame paraiškų pildyme, o tame, jog jų formos yra komplikuotos, nespecializuotos ir neaiškios.
Neišpildytas ekonominis potencialas?
Pokalbį apie kultūros ir ekonomikos vaidmenį politikoje pradėjo Živilė Diavara. Pirma ji išryškino konkrečias sritis, kurios įeina į kūrybines ir kultūrines industrijas (KKI), pavyzdžiui, kinas, muzika, scenos menai, žaidimai, žiniasklaida, reklama, leidyba, dizainas, mada, pramoninis dizainas, architektūra, muziejai, bibliotekos ir t.t.
Prezentacijoje ji pažymėjo – dėl pandemijos stipriausiai nukentėjo kinas, muzika, scenos menai, leidyba, muziejai, bibliotekos, meninė kūryba, kultūrinis švietimas. Tačiau žaidimai, televizija, žiniasklaida ir dizainas – kaip tik atrado savo nišą.
Jos teigimu, KKI sukuria tiesioginę ekonominę grąžą. „Ši industrija labai susijusi su kitais verslais“, – teigė ji. Diskusijoje taip pat buvo kalbama ir apie neišnaudotą KKI sektoriaus augimo potencialą. Ji pasiūlė, jog į jį reikėtų žiūrėti kaip į startuolius. „Reikėtų daugiau dirbti ties e-kultūra, eksportu, kultūros turizmu ir kitomis sritimis“, – sakė Ž.Diavara.
Pirmasis komentavo Lietuvos dizaino asociacijos pirmininkas Algirdas Orantas, kuris pasiūlė apsižvalgyti aplink save, paklausti, kiek prie turimų daiktų prisidėjo dizaineriai.
„Norėčiau pasakyti, kad dizainas yra integrali paslaugų grandies dalis. Dažnai galvojame, kad tai atskira funkcija, bet tai komandos darbas.
Jeigu kalbėtume apie šiuolaikines skaitmenines technologijas, jeigu neturėtume dizaino integracijos į technologijas, tai iki šiol su kompiuteriais turėtume dirbti programinėmis eilutėmis“, – sakė jis.
Jis iškėlė klausimą, kiek mes patys vartojame lietuviškų prekių. Jo manymu, svarbu ne tik gaminti, bet ir parduoti bei eksportuoti daiktus su savo prekės ženklais.
Kandidatė į ekonomikos ir inovacijos ministrės postą Aušrinė Armonaitė komentavo:
„Nepaisant to, kad tai suplanuota dabartinės valdžios, instrumentai turi būti paleisti ir veikti. Kitas dalykas, mes su Kultūros ministerija turime susėsti, nes daug kas dirba individualiai pagal įvairias veiklos rūšis. Tai reikia žiūrėti, kad ne tik juridiškai, bet ir individualiai dirbantiems asmenims galėtume padėti. Jau esu susitikusi su kai kuriais teatrų žmonėmis, tad visa tai žinome, todėl turime tiesiog gauti įgaliojimus ir padaryti, ką galime. Vis dėlto pinigų yra syplanuota tiek, kiek yra, bet bandysime ieškoti daugiau.“
Kultūros sektoriaus bendruomenės vietoje aš nepriimčiau DNR plano kaip duotybės.
Moderatorius teiravosi, ar A.Armonaitė jau turėjo laiko susipažinti su DNR planu.
„Su juo teko susipažinti kiek anksčiau. Svarbu, kad jis netaptų atskaitos tašku, nes tai – nueinančios valdžios projektas. Mes turime savo prioritetus ir Vyriausybės programa jau bus pristatyta visai netrukus. Kultūros sektoriaus bendruomenės vietoje aš nepriimčiau DNR plano kaip duotybės“, – teigė ji.
Apie kino sektoriaus santykį su ekonomika kalbėjo Nepriklausomų prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas.
Jis patikslino, kad Lietuvos sėkmė pritraukti kino gamintojus. Galutinis rezultatas – išvežimas iš šalies. Tačiau pažymėjo, jog reikia kurti produktą namie. Šios srities situaciją jis apibūdino taip: „Pas mus dominuoja arthauzinis kinas, kurio monetarinė vertė nėra tokia aukšta. Tobulėti yra kur.“
Kaip palyginimą jis pateikė skandinaviškų serialų populiarėjimą bei pridūrė, kad tiki Lietuvos kino potencialu. Jis taip pat įžvelgė pozityvią tendenciją kino industrijoje: „Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos kino sektorius sugebėjo istoriškai gerai vienytis ir konsoliduotis. Jis išmoko kurti dialogą su valdžios institucijomis“.
Užtektų kuklių 15–20 mln. eurų.
Bet kaip buvo pasiektas šis rezultatas? „Mes pradėjome labai seniai – prieš 15 metų, kai Lietuvos kino sektorius pradėjo kurti dialogą su buvusia Ūkio ministerija. Reikėjo įrodyti, kad esame ne vien menas, bet ir ūkio šaka. Bet tam, kad tai įvykdytume, reikėjo investuoti laiko energijos ir pinigų“, – teigė K.Drazdauskas.
Jo nuomone, vis dar reikalinga investicija į infrastruktūrą. „Reikalingi skaičiai nėra astronominiai, – sakė jis. – Užtektų kuklių 15–20 mln. eurų.“ Vis dėlto, jis pridūrė, jeigu kalba eitų apie milijardus, valdžia suklustų labiau.
Pranešime išryškėjo ir žaidimų kultūros potencialas, kurį plačiau pakomentavo Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos vadovas Gediminas Tarasevičius. Anot jo, šis sektorius ypač dinamiškas, keičiasi, priklausomai nuo naujų technologijų. „Jis yra visiškai skaitmenizuotas, – teigė G.Tarasevičius. – Kai pardavimą gali padaryti bet kur pasaulyje, nelieka klausimų, kodėl jis stipriausias kultūriniame sektoriuje.“
Diskusijos metu paaiškėjo, kad ypač COVID-19 laikotarpiu ši sritis demonstravo aukštus rezultatus. Tiesa, ir čia galima įžvelgti problemų. Štai G.Tarasevičius pabrėžia, kad Lietuvoje industrija nėra tokio dydžio, kokia turėtų būti. Nors Baltijos šalyse ji didžiausia, vis tiek nesiekia Vidurio ir Vakarų Europos mastų.
Įgyvendinimui, jo manymu, reikalingas ir tam tikras valstybės požiūris. „Bet kokiam politikui statyti ant šio sektoriaus savo karjerą nėra jokios rizikos“, – išryškino G.Tarasevičius.
