Diskusija apie XVIII a. žmogų: tai, ar asmenybė taps didžia, priklauso nuo tyrėjo

Daugiau knygų mugės renginių, kuriuose verta apsilankyti – čia.

Didikų kasdienybėje alkoholio ir pramogų buvo mažiau, nei manoma

Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Jolita Sarcevičienė, tyrusi Antaną Kazimierą Sapiegą, teigė, kad terminų „didelis“ ir „mažas“ vartojimas yra sąlyginis. „Kažkuria prasme tai, ar asmenybė taps didele, priklauso ir nuo istoriko“, – sakė ji.

Mokslininkė priminė prancūzų istoriko Emmanuelio Le Roy Ladurie studiją apie Oksitanijos kaimo Montaju gyventojus XIII amžiuje, kurių asmenybės atsiskleidė inkvizicijos apklausų protokoluose. Taip pat, pasak tyrėjos, „mažomis“ asmenybėmis gali būti ir didikai, kurių istorijos pasimetusios per amžius susikaupusių šaltinių gausoje.

„Antanas Kazimieras Sapiega, nors ir Sapiega, Merkinės seniūnas, iki šiol buvo ta mažoji asmenybė. Per savo gyvenimą jis nepadarė nors kiek įspūdingesnės politinės karjeros. Giminės situacijai valstybėje XVIII a. pradžioje susiklosčius nesėkmingai jis neteko ir didelių finansinių resursų. Palikuonių taip pat neturėjo. Jis netapo asmeniu, kuris nusipelnė istorikų dėmesio“, – pasakojo J.Sarcevičienė.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Pokalbis akimirka

Vis dėlto istorikės akiratyje atsidūrė Antano Kazimiero Sapiegos skrupulingai 1722–1733 metais rašytas dienoraštis, pakeitęs jos požiūrį į XVIII a. pirmosios pusės didiko gyvenimą.

„Buvau sugadinta įsivaizdavimo, kaip gyvena diduomenė, kaip atrodo bajorų kasdienis gyvenimas. Įsivaizdavau, kad jų gyvenimuose buvo labai daug pramogų, daug alkoholio, lošimų ir mažai juodo darbo. Tačiau jeigu dabar manęs kas nors paklaustų, ką aš galvoju apie to laikotarpio diduomenę, atsakyčiau, kad jie buvo vargšai“, – sakė J.Sarcevičienė.

Teisinėje valstybėje teisė galiojo ne visiems vienodai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės tyrinėtojas Adam Stankevič teigė, kad nors Lietuvių bajorai dažnai puikiai išmanė kodifikuotą teisę, pasitaikydavo atvejų, kuomet teismuose cituodavo neegzistuojančius įstatymus.

„Universitete teisė beveik nedėstyta, o teisinės žinios būdavo įgyjamos praktikoje. Dažai net teisėjai neturėdavo pakankamai teisės žinių“, – pasakojo A.Stankevič.

Istorikas papasakojo šaltiniuose perskaitęs anekdotinę situaciją, kai nagrinėjant bylą teisėjai vis išeidavo pasitarti, o išėję pasitarti akivaizdžiai piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. „Kartais net ant rankų išnešdavo iš teismo“, – teigė istorikas.

Nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai vis reikalaudavo, kad būtų griežtai laikomasi teisės, patiems patekus į nemalonę jų nuomonė keisdavosi. Tai parodo, kad vis dėlto teisė nebuvo absoliuti vertybė – kartais būdavo užmirštamos ir normos, ir taisyklės

„Žiūrint į teisminę praktiką – nevienareikšmis vaizdas. Žemesniems luomams numatyta teisė būdavo taikoma griežtai“, – pasakojo mokslininkas.

XVIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vis dar galiojo 1588 metais, taigi prieš porą amžių, patvirtintas teisės kodeksas. Jei civilinė teisė bajorų poreikius ir lūkesčius dar tenkino, baudžiamoji teisė buvo akivaizdžiai pasenusi.

Visuomenė buvo taip pripratusi prie Statuto pripratusi, kad bet kokie mėginimai ją pakeisti nepavyko.

„Europoje plito teisės humanizavimo postulatai, naujoviški požiūriai į bausmės tikslus, tuo tarpu LDK vis dar taikomos griežtos tos pačios Trečiajame Lietuvos Statute numatytos bausmės, kurių buvo apsčiai“, – sakė A.Stankevič.

Anot jo, Lietuvos bajorai tuo metu vis dar taikydavo kvalifikuotą mirties bausmę – pasitaikydavo bet ketvirčiavimo atvejų.

Istorikas atkreipė dėmesį, kad nors Lietuvoje XVIII amžiuje dar galiojo Trečiasis Statutas, pamažu plito Europoje taikomos bausmės, nenumatytos lietuviškame teisės kodekse. Tai rodė, kad atsirado poreikis naujoms bausmėms, nors šios dar nebuvo įtvirtintos.

„Trečiojo Lietuvos Statuto teisė jau nepatenkino visuomenės, bet visuomenė buvo taip prie Statuto pripratusi, kad bet kokie mėginimai pakeisti tą teisę nepavyko“, – pasakojo istorikas.

Tarp pamirštų XVIII amžiaus asmenybių – spalvingi literatai

Meno istorikė Lina Balaišytė su knygų mugės lankytojais pasidalino savo netikėtu atradimu.

„Buvo grandiozinės Gegužės 3-osios konstitucijos metinių iškilmės 1792-aisiais, ir už akių užkliuvo keistos dekoracijos. Prie Lukiškių, pakalnės gatvėje Vincentas Ignacas Marevičius buvo sukūręs kažkokią milžinišką, fantastinę dekoraciją, ant kalvos. Pamačiau ir susidomėjau, kas tai per žmogus“, – pasakojo istorikė.

Paaiškėjo, kad šis žmogus buvo itin produktyvus Vilniuje gyvenęs literatas, šiandien visiškai dingęs iš literatūros diskurso. „Jis buvo antraeilis rašytojas, bet bibliotekoje yra labai daug jo knygų. Jis rašė originaliai, atstovavo sentimentalizmo literatūrą“, – sakė L.Balaišytė.

Amžininkams V.I.Marevičiaus kūryba buvo nepriimtina, mat jis beveik visur rašė apie save – kadangi šitaip autorius peržengdavo intymumo ribas, buvo laikomas grafomanu.

„Tiesa, 1870-aisiais Eustachijus Tiškevičius parašė jo biografiją ir pavaizdavo jį kaip keistuolį nepritapėlį, nenusisekusį žmogų“, – pasakojo istorikė.

Vincentas Ignacas Marevičius buvo bežemis, beturtis bajoras, mėginęs išgyventi iš literatūros. Rašyti jis pradėjo iš meilės. Siekdamas mylimos merginos dėmesio jis sukūrė pjesę, kurioje atpasakojama jų meilės istorija, net pastatė vaidinimą. Vis dėlto mylimosios neįtikino.

L.Balaišytė teigė, kad literato kūryba išsišakojo įvairiausiomis kryptimis. Štai kūrinyje „Neįgyvendintas projektas“ akivaizdi mąstytojo Jeano Jacques Rousseau įtaka.

Pokalbis „Apie XVIII amžiaus žmogų: didžiosios“ ir „mažosios“ asmenybės Lietuvos istorijoje

+15

„Įvade jis rašo, kaip nelaimingai mylėjo merginą, jai piršosi ir buvo atstumtas, vėliau gyveno Varšuvoje, kur irgi piršosi ir buvo atstumtas. Bet jei nors viena jo pasija būtų sutikusi už jo tekėti, tai būtų įgyvendinęs tokį gyvenimo projektą. Apsigyventų mieste, ir ten parodo visas miesto blogybes, o kaimas vaizduojamas kaip Arkadija, kur žmonės gyvena visi laimingi, renka derlių“, – pasakojo istorikė.

Dar vienas įdomus autoriaus kūrinys buvo perleistas net 7 kartus. Tai buvo tarsi pamfletas prieš Rusijos imperijos veiksmus.

„Veikė tokie veikėjai – Slobodzkis, Laisvūnas, suprask, Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris myli Polušią, suprask – Polonia, o jiems trukdo tokia smurtautoja, tai Jekaterina II. Visiškai aktualus kūrinys, kuriame Slobodzkiui pavyksta vesti Polušią, Respubliką, ir įgyvendinti reformas“, – sakė L.Balaišytė.

Pats V.I.Marevičius buvo reformų šalininkas. Sužinojęs, kad artinasi rusų kariuomenė, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės naudai jis pardavė savo turėtą namą ir visas knygas, prisijungė prie Tadeušo Kosciuškos sukilimo ir jame kovojo.

„Taip mažasis žmogus gali tapti didžiuoju“, – teigė istorikė.

Apšvietos idėjos vargšų kasdienybę pastatė į pavojų

Vilniaus varguomenės ir špitolių tyrėjas Martynas Jakulis pokalbio metu teigė, kad pernelyg dažnai įsivaizduojama, kad mažasis žmogus – vargšas, neturtingas amatininkas, padienis darbininkas ar beglobis vaikas – visai neturėjo galios kažką savo gyvenime pakeisti, tačiau pažvelgus į šaltinius, susijusius su globos institucijomis, tampa akivaizdu, kad jie turėjo galią veikti ir daryti pasirinkimus.

„Mes tai labai gerai matome, kai, tarkime, skaitome špitolių, prieglaudų, ligoninių šaltinius. Mes matome, kad žmonės patys ima spręsti, ar jie nori gyventi globos institucijoje, ar reikia gydytis čia, ar jie gali ieškoti ko nors geriau. Tie žmonės, atrodo, nebeturintys jokio pasirinkimo, vis dėlto renkasi palikti globos institucijas ir kabintis į gyvenimą“, – pasakojo M.Jakulis.

Istorikas pasidalino dar vienu tokio pasirinkimo pavyzdžiu – besigydydami labdaringose institucijose vargšai kartais parduodavo savo turimus daiktus, kad įsigytų jiems reikalingų vaistų.

Vis dėlto M.Jakulis atkreipė dėmesį, kad nors XVIII amžius laikomas apšvietos, progreso, mokslo ir racionalumo amžiumi, žvilgsnis į varguomenę ir paprastus žmones leidžia išvysti kitą apšvietos pusę.

„Mes matome, kad apšvietos idėjos, kurios skatina visuomenę tvarkyti, grupuoti, kategorizuoti, paliečia žmogų iš kitos pusės. Iki tol mažam žmogui būdavo paprasčiau gyventi, nes jis galėdavo tiesiog būti gatvėje ištiesta ranka ir į tą ranką įkrisdavo vienas kitas grašis ar kai kas daugiau. Bet kai atsiranda tos idėjos, vargšų kasdienybei kilo pavojus“, – teigė tyrėjas.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Pokalbis akimirka

Tačiau būtent dėl plintančių apšvietos idėjų ir poreikio registruoti varguomenę šiandien galima apie varguomenę šį bei tą sužinoti.

„Kad turi ne tik vardą, bet vaikų, iš kur kilęs, kur jo vaikai, kas jie tokie, kodėl jie negali pasirūpinti savo tėvais. Apšvietos pokyčiai suteikia galimybę pamatyti tą žmogų kaip per padidinamąjį stiklą, kita vertus mes matome mažuosius žmones persekiojamus, nes elgetavimas suvokiamas kaip blogis. Valstybė, kaip aparatas, pradeda matyti mažąjį žmogų, jiems pradeda jisai rūpėti. O rūpėti pradeda, nes suvokiamas, kaip tam tikras netvarkos simbolis“, – pasakojo M.Jakulis.